Tu palaikyk mane už rankos –
žvaigždes norėčiau suskaičiuoti.
Jos tokios karštos ir išrankios,
kad sudega manoj vaizduotėj.
Stipriau laikyk! Apaksiu, griūsiu.
Aš toks aštrus, praplėšiu dangų.
Kas apmokės šį mano triūsą,
nes vėl aukštybėse šviesa pabrango?
Tu palaikyk žvaigždes! Ar karšta?
Jau pavargai žiles laikyti?
Prisuksiu pilnaty jas varžtais -
tik atsigulk mėnulio brydėj.
Matai, jos klaidžioja po dangų,
norėtų susiglaust kaip mudu.
Negali, nes variokai žvanga
delnuos Mėnulio – dangaus Judo.
Rasoj drąsesnės žvaigždės lankos
ir pilnatis jau rangosi į uosį.
Dar palytėk mane be rankų -
tave aš vieną suskaičiuosiu.