Rašyk
Eilės (78162)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VI. NUOVARGIS

Visą dieną skambinau telefonu ir derinau, derinau, derinau veiksmų planą. Priešais mane – keletas pribraižytų ir prirašytų lapų, tai mūsų strategija.
Noriu suplėšyti arba sudeginti tuos lapus. Niekada daugiau nekelti telefono ragelio. Išsinešdinti iš šių namų. Tegul jie aiškinasi santykius. Prie ko aš.
Pats prisiėmiau koordinatoriaus ir valdovo rolę. Nusprendžiau pažaisti dievą. Sukūriau grandiozinį ir inertišką aparatą, klaikiai neefektyvų, nes jis turi pernelyg daug padalinių, tiesiogiai atsakingų man (aš juk baiminuosi perversmų). Pervertinau save. Nesu pajėgus susidoroti su tiek užduočių. Velniop viską.
Tegul gyvenimas plaukia sava vaga. Na, išsižudys daugybė – bet taip visada būdavo. Žmonės, iš kurių mes kilom, iš prigimties agresyvūs, kompromisai juos žemina. Tiesą sakant, savireguliacijos mechanizmai yra naudingi iki tam tikro laipsnio. Išlaikyti riboms ir buvo sukurta moralė, žinoma, nesąmoningai. O mūsų moralė minimalistinė. Pasigailėjimas – neigiamas dalykas, lygus bailumui. Manau, jog tai susiję su tuo, kad mūsų skaičius privalo būti itin ribotas. Žmonės turi gyventi ramiai ir nepastebėti mūsų egzistavimo. Kadangi mes maitinamės jais, jų krauju, jie turi likti kur kas gausesne rūšimi už mūsiškę, nes niekas iš vampyrų nenori jausti troškulio ir aukų stygiaus. Be viso šito, galimas organizuotas žmonių pasipriešinimas, o turint omeny faktą, jog skaičiumi mes jiems neprilygstam, mums jų atakos galėtų skaudžiai atsiliepti, nors mes ir nelengvai paliekam šį pasaulį antrąsyk.
Et, man jau nebesvarbu. Vėl jaučiuosi kaip tąnakt prieš savo mirtį. Visiškai vienas, įvarytas į kampą. Artimieji, jei jų buvo, dingo. Beveik pamiršau, kaip jie atrodė. Eleonora paliko mane klaikiai seniai. O tuos, kuriuos kadaise vadinau draugais, pasmerkiau sunaikinimui, nes baiminausi galimos jų išdavystės. Imperija turėjo būti ASMENINĖ imperija. Nepripažįstu padalytos valdžios. Demokratija – silpna ir trumpalaikė santvarka, pati sau paspendžianti spąstus: toleruoja ligi tokio laipsnio, kai toleruojamieji ją sunaikina.
Kodėl dingo Eleonora? Ji buvo vienintelis džiaugsmas šiame gyvenime. Dabar liko milteliai, injekcijos. Mėginau kurti antrąją Eleonorą. Atsitiktinai sutikau tą merginą. Maniau, atsirado proga susigrąžinti buvusį ir pražuvusį gyvenimą. Mokiau ją, puoselėjau. Betgi jinai supuvusi. Apipudravau puvėsius, tik tiek. Yra tik Eleonoros veidas, kurį taip dažnai liečiu. Veidas tarsi kaukė ant to svetimo ir priešiško sutvėrimo. Nebegaliu jos matyti. Nebegaliu. Nebegaliu matyti savo karių. Ko jie verti. Juos šluote šluoja Ordinas. Na ir tegul. Tai potvynio banga, ardanti mano sumeistrautas smėlio pilis. Tegul, kuo greičiau.
Neseniai gavau informacijos, jog užpulta dar viena grupė, ir nusiunčiau ten poną A. Jei susitvarkys – gerai, jei ne – irgi. Ponas A. labai keistas. Jis svetimšalis, bet ne tik todėl. Pirma, keista, kad apie tokį puikų kovotoją teišgirdau tik prieš porą mėnesių. Japonija, Kinija, Mozambikas ar Vanuatu – nė vienas žemės kampelis nėra visiškai izoliuotas. Mūsų organizacijos turi puikias ausis, bendradarbiaujant informacija sklinda greitai. O ponas A. man nepanašus į naujai gimusįjį. Tokių mačiau daugybę. Antra, jo manieros. Jis kalba mūsų kalba puikiai, be akcento, na gerai, gal gabus lingvistikai, tačiau yra kažkas dar... Net nesugebu sau paaiškinti. Manau, kad jis man ne mažiau pavojingas už Ordiną. Jis yra gyvatė. Užhipnotizavo Veroniką. Manęs ne. Nors... Jau pradedu juo žavėtis, po velnių. Reikės rinkti informaciją. Ir tikėtis smūgio.
Nuostabu, tegul. Tegul suardo tuos čiuptuvus, kuriais save apipyniau. Tas niekam nereikalingas tarybas. Tegul griauna viską, nes aš nebeturiu jėgų griovimui. Aš tik lauksiu, kol ateis mano eilė. Nebeliko nei ambicijų, nei išdidumo. Nebematau prasmės. Aplink mane – vakuumas. Aš netikiu mirtim. Aš meldžiu kažkieno, nors suprantu, jog nieko nėra, kad atsiųstų man totalų išnykimą. Man nereikia nei laimės, nei skausmo – visko turėjau apsčiai. Nusispjaunu ant kūno ir sielos. Nusibodo, įkyrėjo tarsi seni drabužiai. Keistis tingiu. Be to, ir netikiu pasikeitimu.
Žudykit, kariaukit, užliekit pasaulį krauju, panardinkit į dulkes, pelenus, šiukšles, teateinie Apokalipsė, teesie šventas Pabaigos vardas, težūna viskas, tegyvena viskas, kaip gyveno, težydi kalnuos edelveisai, tespringsta dujose miestai, tegul saulė zuja aplink žemę, man nusispjaut, man vis tiek, nesu nei optimistas, nei pesimistas, pamažu virstu nieku, man nebereikia savęs, nebereikia kitų.
Ji sakė, kad tai bus naujas ir puikus gyvenimas, pamiršus sentimentus ir atsiduodant malonumams. Taigi, iš pradžių. Tačiau vėliau daug kas pasikeitė, nutekėjo daug vandens ir kraujo. Ji paliko mane, dingo be pasiaiškinimų, kaip ir pirmąjį sykį, kai dar buvom žmonės, tačiau tuomet galėjau teisinti ją jos baime, mes juk buvome pusbrolis ir pusseserė, be to, ji turėjo ištekėti, aš turėjau žmoną, visai kaip eiliniam sentimentaliam romane. O tuomet, kada jau nebebuvom žmonėmis? Galbūt jai nusibodo. Ji pajuto šaltį. Žinau tą jausmą. Ji nenorėjo nieko sakyti, nes manė, kad kentėsiu dar labiau. Nežinau. Nieko nežinau apie Eleonorą. Tik tai, kad jos nebepamatysiu.
Neketinu savo nusivylimo suvesti į ją. Ir apskritai, pavargau apie tai galvoti. Susileisiu injekciją ir eisiu miegoti. Velniop viską.
Turiu kvailą įprotį – sureikšminti menkniekius. Niekas neturėtų būti sureikšminta, kadangi nebeliko SVARBIŲ dalykų. Pff, mes esam tik šapeliai didelėj mėšlo krūvoj. Aplinkybių jūroje. Maniau, kad problema yra laikas – žmogaus gyvenimo dažnai nepakanka nuveikti visiems suplanuotiems darbams. Paaiškėjo, kad problema yra asmenybė.
Aš esu problema. Cha, bet juk tai genialu... Galėčiau parašyti ištisą savianalizės traktatą. Ne, aš nieko negalėčiau. Esu šapelis vakuume, vakuumas mane spaudžia ir tuojau pavirsiu į ištrėkštą supuvusią daržovę.


VII. ŽUDYMAS

Vienuolikta valanda vakaro, sėdžiu nuobodžiame prancūziškame restorane ir mėginu nesiraukydamas valgyti kažkokį jų specialųjį superprancūzišką (o išties, ko gero, sugalvotą kokio nors arabo – jų tuoj bus Prancūzijoje daugiau, nei grynųjų prancūzų) patiekalą. Priešais mane – mergina, vardu Kristina. Jos akys pilkos, metalo šaltumo. Plaukai ir veidas – kaip angelo. Nuolankiojo, iš rojaus sodų.  Ji su pasimėgavimu baigia sukirsti tą patį patiekalą, kurį aš volioju lėkštėje jau gerą pusvalandį. Dabar esu verslininkas iš JAV - John C. Asahara, japonų kilmės, prekiaujantis elektros prekėmis – laidais, saugikliais et cetera. Aš vilkiu verslininko, ji – geros, elegantiškos, bet nelabai turtingos mergaitės uniformą. Kai padarome pauzes tarp kramtymų, šnekamės apie šią šalį, šį miestą, kitas šalis, kitus miestus. Ji dar beveik niekur nėra lankiusis. Anksčiau neturėjo pinigų, dabar – dar ir laiko. Dirba kažkokioje firmelėje buhaltere. Nekenčia savo darbo. Jai nebuvo iš ko rinktis, ir taip vos pabaigė mokslus, vos rado per pažįstamus tą vietą. Ji nekenčia savo gyvenimo. Nuomojasi kambarį pas pensininkę. Šioji reikalauja, kad Kristina nesitrankytų naktimis, o Kristinai norisi siausti. Jai dvidešimt treji. Mes susipažinome brangiame naktiniame klube, į kurį ją nusivedė draugė. Kristina buvo girtutėlė, išėjusi į lietų parūkyti plojosi ant asfalto ir prasiskėlė kaktą. Aš pasirūpinau ją pakelti ir daviau nosinę. Ji išsiverkė man ant peties. Iškruvino mano švarką. Bet neatsiprašinėjo, ir tai man patiko.
Pasakoju apie Balearų salas, kai avarinis telefonas, kaip jį pavadinau, ima vibruoti vidinėje švarko kišenėje. Atlenkiu dangtelį ir pridedu prie ausies. Tylus Jelenskio balsas. Tokia ir tokia gatvė, toks ir toks numeris. Jų ataka. Hm, pabandysiu suspėti, sakau jam. Taigi šįvakar man vėl teks imtis įprasto amato. Gerai. Bet prieš tai reikia atsisveikinti su mergina. „Labai skubus reikalas, atleisk, turiu bėgti, paskambinsiu ryt ir viską paaiškinsiu“ -sakau jai. Ji nusišluosto servetėle lūpas ir liūdnai šypteli. „Gerai. Tik atleisk, neturiu kuo apmokėti sąskaitos“. Paskubomis ištraukiu stambų banknotą ir duodu jai. „Iki rytojaus“. „Iki“. Žinoma, ji netiki, kad susirasiu ją rytoj. Aš jos vietoje netikėčiau. Apskritai neičiau vakarieniauti su vyresniu turtingu užsieniečiu.
Lauke lyja. Kas per klimatas šičia. Lietus kiekvieną vakarą. Sėdu į automobilį. Palydovinėje ieškos sistemoje nustatau reikiamą adresą. Pajudu iš vietos. Ant galinės sėdynės po paltu guli mano kardas. XIX amžiaus katana, už kurį suplojau nemenką sumą. Meistro kūrinys, lengvas, grakštus ir velniškai aštrus. Jis jau pakrikštytas vampyrų krauju, o dabar išbandysime jį ant kitos rūšies. Cha, Ordinas mano, kad galės linksmai pasiausti. Jų neima tas šūdas TTX 3. Nieko, jeigu neišgaruos pakankamai greitai, pasvilinsime jiems padus. Įjungiu radiją. Vyriškis pliurpia apie naujas sprogimo aukas kažkokioj sušiktoj arabų šalyje, kur nuo amžių amžinųjų kaunasi daugybė genčių. Paskui energinga moteris inkščia, imituodama dainavimą. Kur ritasi pasaulis. Jaučiu, kaip mane užvaldo azartas. Prasideda lapių medžioklė. Lapės kandžiojasi, teisybė, be to, kai kurios lapės suserga pasiutlige. Tokias pridera neutralizuoti.
Numanomas kraujo kvapas verčia mane plačiai išplėsti šnerves. Kadaise buvau karys, dabar degradavau iki paprasčiausio grobuonies, įgavusio nemenką imunitetą. Atsimenu, turėjau griežtas kovos taisykles. Jokio nereikalingo žalojimo. Žudymą atlikdavau švariai, perrėždamas gyvybiškai svarbias arterijas ar organus, kad priešininkas ar auka nusibaigtų nespėję net suprasti, jog jiems skauda. Tiksliu judesiu perpjaudavau pilvą, taip giliai, kad mirtis ateitų išsyk. Buvau itin humaniškas, siunčiau anapilin techniškai ir tvarkingai. Be jokio pasimėgavimo. Toks buvo mano darbas, tai buvo tik užduotys, kurias reikėdavo atlikti vardan savo giminės ar valdovo. Nesikamuodavau su klausimais ir atsakymais. To nereikėjo, viskas buvo akivaizdu.
Kartais susimąstau, ar aš vis dar esu aš. Neįsivaizduoju, ar yra kokia nors esybė, kurią galėčiau įvardinti kaip „aš“, nes mano požiūris, mano supratimas, pomėgiai ir charakterio bruožai kito dar tada, kai gyvenau. Dabar galvoju, kad nieko nebeliko iš mano senojo, žmogiško „aš“. Tik prisiminimai. Nes totali kančia ir totali laisvė nužudė žmogiškąją tapatybę ir sulipdė naują, išsigimėlišką. Aš keršiju visiems ir niekam konkrečiai, svetima kančia teikia pasitenkinimą, o svetimam džiaugsmui esu visai abejingas. Mano absoliučioji laisvė reiškia, kad tapau nebaudžiamas, kad mano sąžinė nužudyta, kad niekas nėra pajėgus man prilygti, nugalėti mane ir pažeminti. Visos šios sielos, dar apvilktos kaulais ir mėsa, nežino, jog jų laukia Didžioji Loterija, kur jie bus tik bilietėliai, traukiami jų vadinamojo Dievo. Jeigu pasiseks, nepaklius į pragarą. O paspruksiantys iš ten taps tokiais pat laisvaisiais luošiais kaip aš. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nebegalėsiu patirti tokios laimės, kokią pažinojau iki mirties. Nes beveik visa, kas buvo gera manyje, suanglėjo ir neberegeneruos.
Sustoju kiek atokiau nuo nurodyto namo. Čia turtingų miestiečių kotedžų rajonas, ramus, preciziškai sutvarkytas ir nuobodus. Viename iš tokių milžiniškų kotedžų tylutėliai vyksta skerdynės. Apsivelku lietpaltį: po juo galėsiu paslėpti kardą, jeigu pamatysiu ką nors ateinant. Giliai įkvepiu. Jaučiu vėsią ir tokią pažįstamą kardo rankeną savo delne. Lietus liovėsi, naktis tamsi, aksominė, šilta, vėjas atneša kažkokių gėlių kvapą. Artinuosi prie objekto, aukšta akmeninė tvora, vartai kiek praviri. Štai ir kraujo kvapas. Įeinu. Puikus sodas: lygi veja, gėlių klombos, egzotiški medeliai, tvenkinys su fontanu, kur ne kur besimėtą begalviai sargybinių lavonai. Uždarau vartus. Tylu, bet tyla ne baugi, o kažkokia švelni, maloni. Kotedžo langai tamsūs. Tai platus dviejų aukštų modernistinis pastatas su daugybe siaurų langelių. Visi jie tamsūs. Galbūt viskas baigta? Tačiau aš netikiu, nes prie namo matau tris motociklus. Vadinasi, užpuolikų ne daugiau kaip šeši. Vienas juokas. Pastumiu paradines namo duris, neužrakintos. Mielieji Ordino nariai, man darot paslaugą po paslaugos. Šitaip net neįdomu. Įsėlinu į tamsų milžinišką koridorių. Abipus įėjimo – didžiulės palmės. Marmurinės grindys slidžios. Stengiuosi žengti kuo tyliau, bet mano ilganosiai verslininko batai netinkami žvalgybai – jų kulnai kaukši. Na ką gi, pasitikite mane. Pasveikinkite. Negi turėsiu jūsų ieškoti po visus namus. Einu koridoriumi ir dairausi. Durys uždarytos. Nuojauta man nemeluoja – už vienų durų kažkas yra. Kažkas laukia, sulaikęs kvėpavimą. Aš sugebu justi siaubo apimtojo skleidžiamus ratilus. Visai kaip šuo.  Paspaudžiu rankeną ir įeinu. Visos durys kada nors turi būti atidarytos. Patenku į tamsią patalpą ir spėju atremti smūgį kardu, gana nemokšišką ir silpną. Išmušu kardą kažkam iš rankų. Tas kažkas gailiai aikteli. Ne Ordino narys. „Aš likvidatorius, paskirtas grafo Jelenskio. Kur objektai?“ – klausiu pašnibždom. „Kažkur antram aukšte. Buvo mūsų pasitarimas. Jie baigia visus skersti. Paskers ir mus. Geriau bėkim.“ – šniurkščioja tas tipas. „Bėkit, mano užduotis – likviduoti.“ – atraportuoju ir išeinu. Jau imu mėgautis savo rolės komiškumu.
Antram aukšte iš pažiūros viešpatauja ramybė. Aš nebe sėlinu, o einu nerūpestingu žingsniu, šypsausi. Ko gero, jie mane pamatė. Tuojau puls, bet tikriausia dar vis svarsto, kaip patogiau ir greičiau mane nukenksminti – jie mato, kad nešuosi ne TTX 3, o kardą. Aš apžiūrinėju ekspresionistinius paveikslus ant sienų ir periferiniu regėjimu išvystu artėjantį objektą. Staigiai atsisuku, prisiglausdamas nugara prie sienos, kad išvengčiau užpakalinės atakos, ir atremiu smūgį į juosmenį. Žmogysta juodai apsirengusi, su kauke ant veido, apsiginklavusi kažkokiu panašiu į arabišką kardu – plačiaašmeniu, nelabai ilgu, kiek lenktu. Neapsirikau spėdamas, kad frontas tuoj bus papildytas – prie ano puolėjo prisideda antras, tiksliau, antra, nes jos figūra neabejotinai moteriška. Atakuoja jie abudu veržliai, smūgiai neblogi, tik per daug atsitiktiniai ir per mažai techniški. Jie dažnai atsidengia ir man pavyksta juos sužeisti. Žinoma, naudojuosi kiekviena proga. Mano kardas lengvas, turiu daugiau patirties, todėl esu greitesnis ir galiu juos kankinti. Iš pradžių jie kantriai kenčia skausmą (nors mano kardas raižo jų pilvus ir krūtines, pasiseka nukirsti merginos plaštaką), tačiau jėgos greitai silpsta, kančia aptemdo protą ir puolimas tampa beatodairiškas, desperatiškas. Pirmiau sukniumba mergina, paskui vyriškis. Šaukiasi pagalbos. Nurėžiu jų plaštakas, kad neutralizuočiau. Manau, jog Jelenskiui pravers keletas gyvų Ordino narių.  O štai pagalba ir atskuba – tai ketvertas taip pat apsirengusių žmogystų. Na, šituos galiu užmušti, tariu sau, bus paskata aniems prašnekti, kada ateis laikas. Jie visi kaunasi neblogai, bet pasitelkdami per daug įkarščio bei pykčio, o tatai kovotojui neatleistina. Visuomet privaloma išlaikyti šaltą praktišką mąstymą, nes emocijos neleidžia deramai vertinti situacijos. Plačiaašmeniai kardai pernelyg sunkūs, sulėtina judesius. Per mažai dėmesio skiriama gynybai. Teisybė, pastaroji aplinkybė manęs nestebina: iki šiol Ordinas nesutiko rimto pasipriešinimo.
Leidęs mintims nuklysti kitur, iškart sumoku – ašmenys brūkšteli per mano bicepsą. Tai tik įbrėžimas, nedaug prarasiu kraujo, užtat pavyks susikaupti. Susikoncentruoju ir perskrodžiu vieną iš kovotojų. Šis gargdamas susmunka. Kitus tai paveikia – jų veiksmai pakrinka ir man lengviau atsiginti bei daugiau laiko atakoms. Mano kardas skrieja dideliu greičiu, nukreipdamas kitus kardus nepavojinga linkme ir tarsi skalpelis skrosdamas mėsą, perpjaudamas sausgysles ir kaulą. Nuritinu galvas porai kovotojų. Nukeliu viršutinę galvos dalį sužeistajam, kuris mėgina keltis. Paskutinysis linkęs sprukti. Aš pasileidžiu paskui, ir nors jo apranga ir avalynė kur kas tinkamesnė sprintui, nesunkiai prisiveju ir perrėžiu kaklą iš nugaros. Baigta. Kojos spyriais į galvą atjungiu porą be plaštakų, kurie mėgino šliaužti link laiptų. Skambinu Jelenskiui. „Užduotis įvykdyta. Pasiimkite dvejetą egzempliorių tardymui. Nenoriu ištepti savo automobilio salono“.
Braidau po kraują ir nejaučiu nei ypatingo pasitenkinimo, nei nusivylimo. Užduotis atlikta. Nepasakytum, kad tvarkingai, per daug kraujo, besimėtančių kūnų dalių. Vis dėlto atlikta. O kas iš to. Bus dar daugybė tokių užduočių, jei norėsiu. Jei nenorėsiu, galėsiu gyventi taikiai. Kurgi gi ne. Taikiai... Tai kur kas nuobodžiau už šitokį monotonišką mojavimą katana, nesutinkant rimtų priešininkų.
Viename iš kambarių randu išskerstus vampyrus. Kokia dešimtis iš viso. Užklupti netikėtai, prie pasitarimo stalo. Jų galvos dailiai sudėliotos į eilutę ant stalo vidurio. Ordinas turi humoro jausmą.
Palieku viską, kaip buvo, ir išeinu. Įkvepiu gaivaus oro. Kažkas maudžia labai giliai. Nebesuprantu savęs. Iš kur šis jausmas? Ką jis reiškia? Dėl ko man skaudu? Tikrai ne dėl likvidacijos.
Dabar grįšiu į išsinuomotą butą centre. Beveik tuščią. Rūpestingai uždangstytais langais. Galbūt įsijungsiu muziką. Galbūt nueisiu į dušą ir griūsiu miegoti. Vienas. Štai kas – vienas. Man nusibodo. Kadaise namuose retai būdavau vienas. Turėjau žmoną, meilužių. Dabar irgi galėčiau susirasti žmoną ir meilužių. Bet problema ne čia. Netgi gyvendamas su kuo nors, jausčiausi vienišas. Vienatvė dviese, kažkas labai gerai įvardijo tą jausmą.
Ir vis dėlto skambinu Kristinai. Ji man gana miela. Tačiau tik gana. Šiaip ar taip, skambinu jai. „Atvažiuok pas mane“ – prašau labai liūdnai, neapsimesdamas. Ji galvoja. Prikėliau iš miegų. „Hm. Nežinau, ar gera mintis. O koks adresas? “ Pasakau. „Iki“ – sumurma ji. Kokia keista mergaitė. Man atrodo, vienintelis dalykas, kuris mus sieja ir daro įdomius vienas kitam, yra toji skausminga ir neatkratoma vienatvės forma. Mes trokštam sujungti savo vienišumus ir, tarsi alchemikai, gauti ką nors pozityvaus, nors puikiai suprantam, jog tai neįmanoma.
2004-09-09 12:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-24 14:55
Selfexpression
:)o cia ir gero veiksmo ideta:)tikrai gerai ta zudymo scena aprasyta...kai esu tiek ivairiu perskates...tai tu gerai pavarei cia..ir visa visuma graziai ziurisi:)
respect.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-23 14:24
petro povilo bažnyčia
jega, tik keista vietike tokia kur butas langais uzdangstytas :) gal langai uzdangtyti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-23 12:10
M_e_k_a_s
och nu cia tai geras primina viena veikeja is filbo BLEIDAS ir vizualiniu is Vanhelsingo. Siaip as duociau 10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-15 17:24
Maliciuos
Jis man toks artimas. Savo destrukcija, neviltimi, beprasmybe, vienisumu ir melancholija. Artimas iki skausmo... Gaila.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-12 11:55
Sportbatis
kas cia veiksmo pasigenda? ziurekit kovinius filmus tada - pamastymu ten nebus.

man patiko butent pamastymai...tie, kur veiksmo metu - irgi :) penki balai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-10 16:11
Gaspadorylazz
visai neblogai. nesuprantu kodel kitiems uzhkliuvo pamastymai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-09 21:41
Kirvoboica
po nuovargio, kuris išsekina iki išprotėjimo, žudymas viena iš realių alternatyvų, šiaip epizodiška istorija, kiek trūkinėja, bet pratęsimo taip pat reiktų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-09 21:16
Suglumes
Savotiškas kūrinukas. Bet veiksmo tikrai norėtųsi daugiau. O tai skaitai, skaitai, vis tikiesi, jog kažkas įvyks ir... toliau pamąstymai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-09 14:36
Rikute
Man patiko.
Nors galetu buti kiek daugiau weiksmo, maziau wisokiu pamastymu ir pan.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-09 13:07
Phoinix
jergau koks ilgas:/
kai pasversiu "uz" ir "pries"..tada ir paskiatysiu:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-09 12:39
Mastytojas
Ohooo...O dar sako mano ilgi buna...
Gerai...rasyk ir toliau...tesinius..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą