Prieš.
Mano keistas švelnumas drovus-
Įsidrąsinęs glosto tavo paklodę-
Dulkes sukels, jos nusės minkštumu
Tavo pečius ir tyla nubučiuos tavo odą.
Per.
Mano keistas švelnumas beprasmis-
Tyrinėja bedugnių akiduobių tylą.
Ko dar nori? Ko ieško? Ką ras jis,
Kai man į kraują tavo kūnas prabyla?
Po.
Mano keistas švelnumas godus-
Tyliai uodžia tavo ilsų alsavimą
ir pirštai žais, kol naktis neprabus,
kol miegosi, kol liesti dar galima.
o tu zinai, perskaiciau pirma astriasparnis_paukstis komentaro eilute del to tiesmuko apie "Pies", "Per"... ir kilo mintis, kad pvz galima butu rasyti taip, jog niekas neprisikabintu:
Pries(pilnis)
Per(pjove)
Po(tepis)Ai, nu va siaip mintis kilo ;)
Bet geras, patiko man.
neinterpretuočiau prieš - per - po taip tiesmukai... vienam tai kriminalas, kitam - tuoj per mažai... sakyčiau, kad tais prielinksniais išreiškiamas tam tikras cikliškumas - juk "prieš" seka "po", ir ratas baigiasi ten, kur prasidėjo. Ir vėl viskas iš naujo. O ciklas, kartojimasis, atsinaujinimas įmanomas visur - tai gali būti subjekto gyvenimas. Nors, aišku, jei matysim tik paklodės, odos, bučinio figūras, visa prasmė taps itin akivaizdi, ir, deja, lėkštoka... Teksto kompozicija labai paprasta ir aiški - pirmoji strofos eilutė - savotiškas "motto". Toks teksto išdėstymas lemia dvejopą skaitymą - viena vertus, kiekvienas posmas pakankamai savarankiškas ir gali būti perskaitomas izoliuotai, kita vertus, kiekvienas posmas, tęsia prieš tai pradėtą mintį.
Personifikuotas svelnumas, mano supratimu, išreiškia subejtą - kalbėdamas apie švelnumą, subjektas kalba apie save. Sukuriama savotiška dialogo situacija - subjektas kreipiasi i save - retorinius klausimus "ko dar nori" "ko ieško?" mintyse perskaitome kaip parašytus pirmuoju asmeniu. Ieškančio subjekto, neramaus, besiblaškančio situacija.
Pirmo posmo daiktiškumas - paklodė, dulkės - tekstą šiek tiek subanalina, o "bedugnių akiduobių" tylos tyrinėjimas man skamba kaip įmantravimas. Ko apskritai galima tikėtis iš begudnės?
Priešpaskutinėsdvi eilutės geresnės nei paskutinės. Regis, kad eilėraščio pabaigai pritrūko jėgos ir sueiliuota bet kaip. Spaudei šiek tiek per jėgą?
Šiek tiek šaižokas atrodo tikslaus rimo vaikymasis - tylą prabyla. Nors, iš kitos pusės, tekstas ritmingas ir skambus. Galima juo gėrėtis - gal tokia ir yra tikrojo meno paskirtis?
Taigi tokie pastebėjimai ekspromtu. Primenu, kad tai yra subjektyvi mano nuomonė, kurios tu prašei. Nesu nei kritikas, nei recenzentas, neprentenduoju į tokius ir apskritai neišmanau literatūros. Esu tik žmogus, turintis nuomonę.
Vat visiems apie tą tiesmukumą: ar Jums būtų daėję, apie ką konkrečiai čia, jei ne tie trys žodeliai??? Eilėraščio pagrindinė mintis, idėja (ar kaip ten pavadint) ir kilo būtent galvojant (ar jaučiant) apie vadinamąjį meilės aktą- taip, čia apie mylėjimąsi. Ir tie 3 žodeliai yra tikrai reikalingi, nes suskirsto veikėjo (šiuo atveju švelnumo) kitimą į etapus. Kitaip šis eilėraštis būtų per skystas. Vat.
galvoju:
tie "Prieš, per, po" skamba kažkaip tiesmukai.
ale be jų kažin ar būtų daėję...
tai va ir nežinau, kaip geriau :)
matai, šitie intarpai lyg nutraukia švelnumą.
bet šiaip patinka :)
na dėl tų dulkių kažkaip... gal švelnumas jau toks pabuvęs? antro šviežumo... bet šiaip geriausias man iš tavo skaitytų 2 ir 3 stulpų puikus, o vietomis net ir originalus rimas. Balsuoju pilietinės sąžinės akivaizdoje:)