Dosje

Akmeniu išgrįstas veidas ir kūnas iš mėsos. Akmeninio lietaus lašai kapoja abrozdėlio bruožus. Iškirto akis. Ir užlipino nosį veidrodiniams akiniams pakabinti. Veidrodžiu į vidinę pusę. Išraižė pravertas lūpas – maistui ir gėrimui. Kalbėt nemokino. Tik kreivai atspindėti aidu.

Laikini namai kiaurai odą maitino judesiu ir gracija. Turi gimt spektaklis kitiems paspoksoti. Kai pasirodymas baigdavosi, žiūrovai galėdavo ploti katutėmis. Neužbūrė. Laikas ryškino mėsoje atmetimo reakciją. Ne nuo žiūrovų, ir ne nuo judesio, ir ne nuo maitintojų. Laikini namai. Ir kūnas prisigėręs netikros gracijos.

Kūnas užsiaugino antrąją odą – tramdomuosius marškinius. Saugiam kūno išdarkymui. Šalčiui, kaitrai, drėgmei. Ir vėjui. Oda luposi, šerpetojo, rulonais vyniojosi nuo nugaros, pilvo, rankų ir kojų. Ji vėl ataugdavo. Jausmas lyg tarp guminių ligoninės sienų. Mano paties labui. Kūno testavimas adatomis užkimšinėjant odos poras. Kauksmas ašaromis ir smaigas į gretimą tašką. Ir keistas pasitenkinimo jausmas, kai oda baigiasi, o kūnas dar gyvas. Šįryt rasota balanda skleidžia stebuklingą kvapą. Rasota rožė vieną rytą atgal taip viliojančiai nekvėpavo.

Kaip gera matyti žaibų smaigstomą dangų ir laukti lietaus. Dangus kauks ašaromis. Leisiu jam išplauti žaizdas. Ir nesijausiu skolingas. Nes jis tylus ir kenčia kartu. Plaus mano žaizdas pats to nežinodamas.
Akmeniniai lietaus lašai kapos man veidą. Nupieš raukšles tarpuaky, įmuš dar vieną randą. Lygins kreiviausias veido formas ir šiauš glotniausias.