Pasakojimas apie dvi aikštes

I dalis

Labai keisti laikai buvo.
Mintyse gal apie tai ir pagalvodavo, bet kam tai tarti garsiai, jeigu dienos slinkdavo tyliai.
Ir tvarkingai.
Kai laiškai buvo paprasti, gana retai persimesdavo žodžiu kitu, ant languoto popieriaus dažniausiai, bet įkvėptais daiktais ir dalykais ir galėjai įtarti sodus bežydinčius skaitant galvą apsvaigstant.
Paskui viskas įgavo pagreitį.
Ir žodžiai.
Ir languotumas nebereikalingas. Ir staltiesės lininės tiesios. Tvankus laikas.
Paskui žodžiai dar labiau sutankėjo – mielas ramus triukšmas, pasitinkantis tave kiekvieną rytą – lyg darbus atskiedžia ir lyg išsiblaškymas tada didesnis.
Galima buvo dirbti bet ką ir bet kur, nes nebebuvo dalykų, nuo kurių galva svaigo. Galima buvo gyventi miestų pakraščiuose. Dirbti negražiuose namuose, valgyti perpildytose savitarnos kavinėse… (lyg lietė ir lyg nebelietė…)
Kas buvo sena, kas buvo restauruotina – prasmės neteko, lyg ir minkštas balsas kažkur nuskambėjo, lyg ir katė per šalta palaidą sniegą nutipeno, - nieko nebesigirdi…
Kartais pagalvodavo, kad tie trumpi žodžiai ir trumpi sakiniai viską pakeitė. Gal įtardavo, būdavo rytų, kai ištardavo tokias mintis nuvydamas „nesąmonė“… ir vėl trumpi jos žodžiai sumirgėdavo, sakinys nuo sakinio atsiskirdavo ir nepanašu būdavo, kad kažkur judėtų…
Gal įtardavo…
Vieną rytą jam pro akis sumirgėjo toks įrašas. Būtų ir numirgėjęs sau, bet sugrąžino smalsumas.
„Girdėjau, kad 4 valandą ryto aikštėje susirenka žmonės (nerašė žodžio „žaidėjai“). Į pačią senąją jūsų aikštę susirenka, žaidžia nedideliu kamuoliu tyliai šūkčiodami. Ir saulė dar neišlindusi, bet jau šviesu. Kažkas man taip sakė…“
Sakiniai praplaukė net ne kaip sakiniai ir be raidžių pagrindinių, kurios ankstesniems, popieriniams tekstams skonį suteikdavo (bet tai nesvarbu). Bet kažkuo kitu kvepėjo: romantika, viltimi, nesupratimu ir abejone.
Arbata ar kava atšalo, o jis atkakliai tebegalvojo (o gal bandė prisiminti) ir rašė:
- Netikiu
- Negirdėjau
- Gal taip ir būna
- Bent aš tikrai nežinau
- Bet gal reikėtų paklausti..
Ir paklausti 4 dienas neprisiminęs arba neprisiruošęs – prisiruošė nuvažiuoti.

II dalis

Rytas.
Labai keistai šviesa nuo mašinų langų į akis muša. Ką aš galiu pasakyti, galvoja, orai lyg ir ramūs, gyvenime lyg ir nieko nenutikę. Bet jau kelio nepamena ir seniai į tą pusę tikriausiai nevažiuota ir kai kurie dalykai gyvenime nutolę ir atrodo, kad gyvenimas pilnas šonais susispaudusių namų ir lyg nė vienos aikštės nelikę.
Šaltas rytas
Galėtų kvepėti ankstyva kava su pienu.
Bet kvepia šokoladu ir senu aplamdytu žemėlapiu.

Atvažiavęs, geroką gabalą paėjęs. Sustoti ten negalima, gal neįmanoma. Nustebęs sustoja.
Toks keistas rytas. Jokių žodžių. Jokių papildomų garsų. Net paukščių čirškėjimo. Anei lango blogai užverto lango trinktelėjimo.
Tik labai ramus ir tylus kamuolio garsas, atsitrenkia:
- į kojas
- rankas
- kolonas
- bortelį
- rankas
- sieną
- padžiūvusį duonos gabalą kažkodėl netoliese gulintį
Keistai slysteli aikštės grindiniu.
Ir vėl.

Tyliai stebi, netikėjęs, iš pradžių važiavęs, paskui tuos kelis šimtus metrų atėjęs, staiga mato. Įsivaizduoja, kaip aprašys jai painiomis kompiuterio raidėmis:
„Buvau aikštėje.
Sakei tiesą.
4 valandą ryto futbolą ten žaidžia. Keistas labai garsas…“

Keistas garsas. Ir tokios mintys (t. y. žodžiai kartu su kamuolio garsu). Tarsi gėda pasidaro. Akis nudelbia. Net ne nuovargis tai. Pasaulis tarsi keistu garsu įtrūkęs. O gal grindinys.
Vėl pažiūri aikštėn.
Nėra žaidėjų, tuštumos, atsargių garsų tyliai slystančių. Tuščių garsų. Lyg nebuvę.
Aikštėn plūsta žmonės.
Ne liūdesys (tai). Ne.