Bardo klajonės II 3d.

Laukyme nuskardėjo priešmirtiniai klyksmai. Tačiau tai, kas atėmė man žadą, rodos, niekaip nepaveikė driežagalvių. Jie, nekreipdami dėmesio į atgyjančią statulą, su vis didėjančiu įkarščiu kapojo ją savo ginklais. Tuo metu, magas atgniaužė antrą ranką ir knyga, plėvesuodama marmuriniais lapais, pakilo į viršų. Aš išsižiojęs stebėjau jos skrydį, visiškai nesuvokdamas, kas čia dedasi. Ir tik tada, kai dangus pradėjo trauktis juodais debesimis, aš šį tą suvokiau. Juk Senoji sakmė pasakoja, kad Kergas, kurio akyje buvo įkalinta Medžėja, ir didysis magas buvo broliai. Tačiau vieną kartą, magas išdavė savo brolį ir jį nužudė. Už tai, Eletrėjas sustingdė magą į akmenį. O Kergo akis išliko. Ji spinduliavo tokią, jėga, jog bet kas, prisiartinęs prie jos, prarasdavo savo galią. Didžiojo karu metu, mes įviliojo Medžėją į spąstus, ir akis išsiurbė visą raganos galią. Nežinia kaip jai pavyko susigražinti jėgas, tačiau ji bijo, kad didysis magas vėl jas atims. Tai štai kas. Medžėja sumanė sunaikinti magą, kol jis dar buvo suakmenėjęs, kad galėtų ramiai tęsti savo darbus. Aš piktai šyptelėjau. Bet panašu, jog didysis magas šiek tiek sumaišė jos kortas. Tuo metu, statula sujudėjo ir milžiniški marmuro gabalai, šimtmečius kaustę galingą kūną, sutrupėjo. Pasigirdo griausmingas juokas. Milžinas, žvelgdamas į raagarius, puolančius jį medinėmis ietimis, kvatojo net galvą atlošęs. Tačiau debesims visiškai užtemdžius saulę, magas sunermo. Jis ištiesė ranką, ir knyga, plasnodama milžiniškais lapais, nusileido jam į delną. Milžino dešinėje rankoje vėl atsirado žaibas. Niūriu žvilgsniu permetęs laukymę, magas žengė žingsnį ir traiškydamas raagarius, patraukė link manęs.
  - Enadai, stok. – pasigirdo skardus šūsnis.
Magas lėtai pasuko galvą į šūksnio pusę. Į tą pusę pažvelgiau ir aš. O tenai, ant kalvelės, stovėjo Medžėja. Kaip visada, apsisiautusi balta drobule, ji skleidė žalsvai balkšvą šviesą ir tylėjo.
  - Tu kas? – paniekinamai sušuko magas.
Kad ir kaip bebūtų keista, jo balsas nerėžė ausies, kaip kad turėtų būti, įvertinus milžino stotą. Tiesiog, rodės, jog balsas skamba kažkur visumoje, aplink tave.
  - Aš tave išlaisvinau iš amžius trukusios nelaisvės. – sušnypštė ragana.
  - Ir dabar manai, jog aš seksiu paskui tave į pasaulio kraštą? – magas nusijuokė.
  Oras aplink Medžėją net sukibirkščiavo nuo įniršio.
  - Tu turbūt nesuvoki su kuo šneki, žemės kirmine. – sušuko persiutus.
Ir čia pat įvyko tai, kas dar kartą įrodė, jog didysis magas tikrai ne šaltų nervų. Milžinas sviedė žaibą į Medžėją. “Turbūt jis taip ir savo brolį užmušė” – su šypsena pamaniau. Tačiau norimo efekto nesulaukiau nei aš, nei magas. Milžiniškas žaibas susigėrė į žemę, nepadaręs jokios žalos raganei. Tiesa, jos drobulė sudegė ir dabar, aš pirmąkart, pamačiau siaubūnės veidą. Suvytusi oda dengė tik dešiniąją veido dalį, kitoje pusėje žiojėjo gili žaizda, išpuvusiais kraštais. Pro ją nuolat tekėjo pūlingos išskyros. Iš įniršio persikreipusios, pajuodusios lūpos, rodė, kad kova tikrai bus nuožmi. Nejučia krūptelėjau. Man reikėjo kuo greičiau nešdintis iš tos laukymės. Tačiau nespėjau net grotų išlaužti, kai Medžėja atgniaužė delnus ir tėškė kažkokius miltelius į žemę. Ir čia pat, mano dideliam siaubui, visa laukymė pradėjo banguoti ir smukti žemyn. Didysis magas apstulbęs apsidairė ir rankoje sukaupęs kibirkščiuojantį rutulį, sviedė jį į besijuokiančią raganę. Bet savo tikslo nepasiekė. Rutulys ištirpo ore, nenuskriejęs nė pusės kelio. Staiga aš pajutau, kad mano vežimas pradėjo judėti. Judėti į laukymės vidurį, kuris jau spėjo gerokai įdubti. Skubiai perlaužiau menku užkeikimu apsaugotas grotas ir išsokau iš vežimo. Pačiu laiku. Narvas – vežimas daužydamas nejudančius raagarius, nudardėjo į įdubą. Tuo metu, mago knyga pervertė kelis lapus ir dešiniojoje jo rankoje atsirado kiaušinis. Kreivai šypsodamasis, milžinas sviedė kiaušinį sau po kojomis. Tvykstelėjo šviesa, trumpam apakinusi mus visus. Kai pamažu atgavau regėjimą, prie didžiojo mago kojų, rangėsi sidabrinis padaras, primenantis mešką be galvos. Buka nuopjova vietoje galvos, ji uodė orą ir mosavo čia ištįstančiomis, čia vėl susitraukiančiomis, sidabriniais smaigais užsibaigiančiomis galūnėmis. Sustingęs, stebėjau besirangantį padarą ir negalėjau pajudinti nė piršto. Galvoje sukosi tik viena mintis: ”Čia gi raagarių demonas. Kovodama su juo žuvo mano motina”. Būčiau atidavęs bet ką, kad galėčiau nuplėšyti galūnes tam padarui, tačiau sunkiausiomis valios pastangomis susilaikiau. “Bet kokiu atveju, čia tik iliuzija, o ir aš negaliu kištis į šią kovą” – sunkiai nusprendžiau ir apsisukęs, pasileidau iš vis dumbančios laukymės. Kai pasiekiau laukymės kraštą, sidabrinis padaras įnirtingai kovojo su Medžėja. Blizgantys smaigai buvo visur: čia išlysdavo iš galvos nuopjovos, čia iš pilvo, čia susitraukdavo ir dingdavo, čia išsitempdavo ir sukdavo ratus apie auką. O Medžėja gynėsi kauliniu, nežinia iš kur atsiradusiu, kalaviju. Staiga viena galūnė tvykstelėjusi nulėkė į šalį. Padaras iškėlė buką snukį ir be garso suriko. Medžėja džiaugsmingai išsiviepė ir pervėrė padarą kauliniu kalaviju. Demonas suglebo ir susmuko, virsdamas sidabrinių garų debesėliu.
  - Dabar mano eilė, - suriko raganė ir sviedė kalaviją į viršų.
Ginklas virto kauliniais paukščiais. Jie kelis kartus klyktelėjo ir vis didėdami, puolė milžiną. Magas laisva ranka prisidengė akis nuo pauščių, o kita, laikančia knygą, pabandė numušti juos žemyn. Jam pavyko, tačiau kai atsigręžė į raganą, jos ten jau nebebuvo. Medžėja stovėjo ant vis dumbančios laukymės krašto ir pakėlusi rankas į dangų, kažką murmėjo. Didysis magas pabandė dar kažką iššaukti, bet nebespėjo. Dangus tarytumei plyšo, ir ant milžino galvos pasipylė žemė. Netrukus ji užpildė visą įdubą, palaidodama didijį magą po savimi. Medžėja pergalingu žvilgsniu pažvelgė į neseniai buvusį mūšio lauką. O po to ištiesė ranką, ir ant naujai supiltos žemės, pradėjo rastis pasvirę antkapiai ir supuvusios medinės stovylos. Pažvelgęs į naujai atsiradusias kapines, supratau, jog didysis magas niekada pats neišsikapstys iš šio kapo. Laukymė dabar skleidė tokią neigiamą energiją, kad net aplink esantys miškai pamažu ėmė nykti. Staiga aš pajutau ant savo peties ranką. Lėtai atsisukau. Man šypsojosi išpuvęs veidas.
  - Metas į kelią, - ištarė Medžėja.
Aš pajutau kaip mane pagriebia kažkieno letena ir pakėlusi į orą ima nešti į šiaurę. Į Mėlynosios paukštės karalystę.