Trys laipteliai į nežinią...

Trys laipteliai į nežinią...
Kur užsitrenkia durys,
Ir  langai užsitraukia voratinklių šydus.
Ten kažkam iš po kojų gyvenimas slydo...

Ir teliko duobė, lyg pražiota burna
Iškreipta nuaidėjusio riksmo,
Apsikaišiusi viržiais ir viksvom.
Ašarojanti ryto rasom, nebyli.
Lyg kraupumo gili.

Tiktai gervuogių krūmai dygliuoti,
Apkabino tvirtai tartum kabės
Rusvo marmuro akmenį.
Niekas valandų čia neskaičiuoja,
Tik šaltinis kleksėdamas teka

Prie laiptelių naktim kažkas tyliai dejuoja,
Mėnuo plaukia, nušviesdamas mirusį taką,
Už kurio trys laipteliai į tuštumą...
Suaižėjusio pamato lūženos,
Ir šešėliai pilkos nevilties,
Čia atklystantys iš praeities.