Tada buvau Aš Tu Ji.
Bet mums trūko.
Dalelės
Mes buvome pasirįžę kovoti su šiurkščiu, kampuotu ir slidžiu gyvenimu. Nebijojom tavęs Gyvenime!
Buvome pasiržę. Tokie vis dar esame. Mūsų net dangus išsigando. pravirko. Pravirko ir vis dar verkia.
Išgyvenome. Neprararadome. Kurėme. Išlikome.
Juk ir dinozaurai išliko. Gal ir nevisiems. Bet juk kada nors matėte skrendantį dangumi ir paliekantį mėlinų dumų šleifą. Nematėte?
O aš mačiau. Mačiau tada, kada verkė dangus.
Vėliau. Vėliau jau ėjau viena. Ten buvo tas pats kelias. Per mišką. Pavojingą. Purviną.
Tačiau ten pažįstama kas antra pušis. Kiekvienos nespėjau pažįnti. Ir nepažįnsiu. nespėsiu.
Šiukšlynai. Lašų krioklys ir 'milžiniškos' balos.
Ėjau ieškoti žmogaus. Kitaip sakant 'mūsų Dalelės'.
Neradau žmogaus.
Ir neberasiu žmogaus. Arba rasiu. Tapatį, bet kitą. Arba kitą, bet panašų.
Nebetikiu jau visa tuo. Nesvarbu. Tik prisimenu. Prisimenu tik Dalelę.
Nebe žmogų.
Mes jos nepraradome. Ji negalėjo išnykti. Juk neišnyko, ar ne dinozaurai?