Jumperia

Į kosmosą (1)

Buvo Žemės sprogimo diena. Dangus maišėsi su Žeme, žmonija buvo apimta panikos. Tik mano senelis buvo visai ramus ir tvarkė kažkokį kosminį erdvėlaivį. Tas erdvėlaivis buvo nedidukas, matyt vienam žmogui, apvalus, ryškiai mėlynos spalvos.
                Žemė pradėjo trupėti, atsivėrė keli didžiuliai plyšiai. Tada senelis mane pakvietė vardu. Smalsumo ir panikos apimta nubėgau prie jo.
                - Vaikeli, šią kosminę kapsulę aš konstravau norėdamas išgelbėti tavo gyvybę... Nustačiau, kad ji skristų į kokią nors planetą, kur yra būtybių, panašių į mus. Vos tik į ją įlipsi, ji pakils ir taip tave apsaugos nuo sprogimo. Na, lipk greičiau...
                Mane ištiko šokas. Galvoje sukosi galybė klausimų... Ką čia senelis sugalvojo? Gal jis juokauja? Negi aš išsigelbėsiu? Kokia bus ta planeta, į kurią aš nuskrisiu? Tiesa, tos kapsulės kokybė, turbūt buvo labai gera, nes mano senelis buvo garsus mokslininkas, Yuuto Yokohama. Pagaliau atsikvošėjusi, paklausiau jo:
                  - Seneli, kodėl pats nesigelbėji ta kapsule, o gelbėji mane?.. Juk pats gali ja išsigel...
                  - Neklausinėk kvailų klausimų, - neleido man užbaigti senelis. - Lipk greičiau į kapsulę ir gelbėkis... Nesijaudink dėl manęs... Tu dar jauna ir turi gyventi... Tačiau visada prisimink, kad aš tave myliu...
                  Su tais žodžiais, senelis mane apkabino. Man išriedėjo ašara...
                  - Na, vaikeli, lipk į kapsulę...
                  Senelis padėjo man įlipti į kapsulę. Jos durys šnypšdamos užsidarė. Kapsulė pradėjo kilti. Vis greičiau ir greičiau...
                  Pro langą mačiau senelį. Jis šypsojosi. Matyt, buvo laimingas, kad aš išsigelbėjau. Man labai suspaudė širdį, bežiūrint į laimingą senelio veidą, jog apsiverkiau... „Ir aš tave myliu, seneli...“ - pagalvojau.
                  Kažkokiu švelniu kvapu pakvipo kapsulėje. Užsinorėjau miego. Dar spėjau susiprotėti, kad tas kvapas mane migdo. Pasidaviau savo nuovargiui ir mano galva nusvyro ant peties.









                                              Tenka apsiprasti kapsulėje (2)

              Pramerkiau vieną akį, pramerkiau kitą, apsidairiau. Iš pradžių nelabai supratau kur esu, bet pagaliau susiprotėjau esanti kosmose. Taip taip, atvirame kosmose, kuriame man gali nutikti bet kas. Gali užpulti kokie ateiviai, į mano kapsulę gali rėžtis meteoritas... Visko gali nutikti... Nors geriau pagalvojus, ateivių nėra. Bent jau aš taip manau... Na, visko gali būti, kaip jau minėjau anksčiau.
                    Užsinorėjau valgyti. Pradėjau žvalgytis po kapsulę. Nesimatė jokio šaldytuvėlio. „Tai ką aš valgysiu?“ - pagalvojau. Hm... Pradėjau skaitinėti visus užrašus ant mygtukų. Ant vieno buvo užrašyta ‘Push this button, if you wan’t to watch a movie’*. „Aha... Galėsiu ir filmus žiūrėti.“ - pagalvojau. Taip žiūrinėjau daug mygtukų, kol pagaliau atradau reikiamą. Buvo užrašyta ‘Push this button, if you want to eat’**. Su nedideliu jauduliu paspaudžiau tą mygtuką. Kažkas sušnypštė ir... sienoje atsidarė anga ir iš jos išlindo padėklas, ant kurio buvo padėta žuvis su įrankiais. Išsižiojau. Kaip tokioje mažulytėje kapsulėje, kurioje telpa vienas žmogus, gali būti tiek gėrybių? Bet vis dėl to, su mieliausiu noru sušlamščiau sushi. Kai ją suvalgiau, padėklas su indais įlindo atgal į angą ir ji užsidarė.
                      Dabar užsinorėjau deserto. „Įdomu, ar rasiu tokį mygtuką?“ - šovė man tokia mintis į galvą. Pradėjau ieškoti. Radau. Užrašas buvo toks: ‘Push this button, if you want a dessert’***. Paspaudžiau šį mygtuką. Taip pat, kaip ir praeitą kartą, sienoje atsidarė anga, ir iš jos išlindo padėklas su ledais. Vaniliniais ledais, su šokolado gabaliukais. Buvo gana didelė porcija.
                      „O dabar užsileisiu muzikos ir valgysiu desertą... Rojus...“ - taip pagalvojau. Kai paspaudžiau mygtuką su užrašu ‘Push this button, if you want to listen to music’****, kapsulėje pradėjo groti muzika... Būtent tokia kokia man patinka...
                      „Vis dėl to, gal čia ne taip jau ir blogai...“ - tokios mintys sukosi mano galvoje... Tačiau, jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia ateityje, taip tikrai negalvočiau...

* Paspauskit šį mygtuką, jei norit pažiūrėti filmą; ** Paspauskit šį mygtuką, jei norit valgyti; *** Paspauskit šį mygtuką jei norit deserto; **** Paspauskit šį mygtuką, jei norit klausytis muzikos.



                     






                                            Meteoritų lietus (3)

Suvalgiusi savo desertą, nusprendžiau išjungti muziką ir pailsėti. Taip ir padariau.
                      Išjungus muziką, kapsulėje pasidarė labai tylu... Netgi per daug tylu. Ta tyla pradėjo mane slėgti.
                      Man pradėjo girdėtis visokie garsai. Lyg ir kažkas šnypštė. Ne, atrodo kažkas dideliu greičiu skriejo kosmose. Taip taip... Neištvėrusi pasižiūrėjau pro langą ir... nustėrau... Meteoritų lietus! Tie meteoritai skriejo pro kapsulę, tačiau jos nekliudė. Bent tiek gerai.
                      Štai artėja didžiulis meteoritas. Jis lekia tiesiai į kapsulę! Ką man daryti?! Kokį mygtuką spausti dabar?! Puoliau ieškoto kokio nors vairo, ar ko nors į jį panašaus, kad tik išvengčiau susidūrimo su tuo baisinguoju meteoritu.
                      Pagaliau suradau kažkokį vairą. Žinoma, juo vairuoti nemokėjau. Puoliau tą „vairą“ visaip sukinėti. Jis tik girgždėjo, bet kapsulė niekur nesisuko, o skriejo kaip skriejusi į tą didžiulį meteoritą. Nebežinojau ką daryti. Pagaliau kapsulėje kažkas sugirgždėjo, ji pradėjo baisingai šnypšti ir šovė viršun.
                      Pro kitą langelį, esantį kapsulės viršuje, (jei tai buvo galima pavadinti viršumi – kapsulė juk apvalios formos) mačiau, kad kylu aukštyn. Meteorito išvengiau, bet... kapsulė, lėkdama viršun, taikėsi rėžtis į kitą, šiek tiek mažesnį negu pastarasis, meteoritą!
                      Dabar tai jau išvis praradau viltį išsikrapštyti iš tų meteoritų „spąstų“. Na, vėl pradėjau sukinėti tą „vairą“. Kapsulė nei girgždėjo, nei šnypštė. Tai dabar ką daryti? Iš nevilties, puoliau „vairą“ visaip trankyti, daužyti, net spardyti kojomis. Tačiau nieko nevyko.
                      Susitaikiau su likimu. Jei man lemta mirti atvirame kosmose, tai mirsiu. Nieko jau tame likime nebepakeisi. Atsilošiau ir jau norėjau užsimerkti, tačiau man nespėjus to padaryti, kapsulė pasisuko į dešinę pusę ir vos vos išvengė meteorito smūgio.
                      „Čia dabar kas?!“ - pagalvojau. Man kilo tokia mintis:  gal, pasukus ta „vairą“, kapsulė į tą pasukimą sureaguoja, tačiau tik vėliau padaro reikiamą manevrą. Tik tokiame paaiškinime buvo logikos. O aš linkusi mąstyti logiškai, nes netikiu visokiais mistiniais reiškiniais ar panašiai. Tik mano galvoje sukosi dar vienas klausimas: kaip kapsulė galėjo pakilti aukštyn? Juk vairo sukti į aukštį neįmanoma. Nors su mano senelio technologijomis gal...
                      Man taip besvarstant, į kapsulę kažkas trenkėsi. Aš taip išsigandau, kad net pašokau ir susitrenkiau galvą. Matyt, tai buvo mažulytis meteoritas, nes didesnių techninių sugedimų nesimatė ir nesigirdėjo. Tačiau juk kapsulė vis tiek buvo šiek tiek apgadinta.
                      Tik dabar pastebėjau, kad meteoritų lietus baigėsi. „O kaip dabar aš grįšiu į kursą? Kaip dabar kapsulė pasieks tą kažkokią planetą, į kurią aš turėčiau skristi?“ - galvojau. Bet kapsulė sustojo. „Čia dabar kas?“ - pagalvojau. Tačiau po kelių sekundėlių ji apsisuko į kitą pusę ir vėl pradėjo lengvai skrieti kosmose. Man buvo keistoka, kad kapsulė pati daro šiuos manevrus. Juk nebuvau pasukusi „vairo“ ar net jo prilietusi. Na, vienas loginis paaiškinimas buvo toks: viską padaro technika. Taip... technika...
                      „Aš išvengiau didelio pavojaus... Aš išvengiau mirties... Na, žiūrėsiu kokie nuotykiai manęs laukia ateityje.“ - taip pagalvojusi, nusprendžiau pailsėti nuo patirto šoko.










                                            Nežinoma planeta (4)

                      Prabudau. Nežinau, kiek laiko miegojau. 10 minučių, kelias valandas, gal net kelias paras. Tačiau man tai nerūpėjo. Mane kankino vienas vienintelis klausimas: kada aš pasieksiu tą planetą? Aš netvėriau smalsumu. Kokie bus tos planetos gyventojai? Pamenu, kad senelis man minėjo, jog tos planetos gyventojai bus panašūs į žmones... Man buvo keista, kad kosmose yra ir kitų gyvų būtybių, be žmonių. „O gal tie gyventojai bus kažkokie pabaisos? Ne ne... Geriau taip negalvosiu...“ - mane kankino tokios mintys.
                      Galų gale, aš pagalvojau, kad baigiu išeiti iš proto. Juk galvoju tik apie visokias nesąmones. Trenkiau sau į galvą. Gal taip prasiblaivysiu.
                      Pažiūrėjau pro langą. Man pasirodė, kad matau kažkokią planetą. Pasitryniau akis. Šį kartą planeta matėsi dar aiškiau. „Negali būti... Negali būti! Negi jau atskridau į tą planetą? Negali būti!“ - nusistebėjau. Kapsulė skrido būtent į tą planetą. „Aš atskridau! Pasiekiau tą nežinomą planetą!“ - apsidžiaugiau.
                      Kapsulė jau buvo visai arti planetos. Pagaliau ji pradėjo leistis. Smalsiai žiūrėjau pro langą. Iš mano kapsulės apačios pūškuodamos išlindo dvi kojelės ir ji nusileido. Aš nejučiom nusišypsojau. Kapsulės durelės šnypšdamos atsidarė.
                      Su nedideliu jauduliu širdyje iškišau galvą pro atsidariusiais duris. Galiausiai išlipau iš kapsulės.
                      Mano nuostabai, kapsulė sušnypštė ir paskendo dūmuose. Kai dūmai išsisklaidė, kapsulė buvo pavirtusi į motorolerį. Iš nuostabos net sušukau:
                      - Čia tai bent!
                      Tačiau iškart užsičiaupiau. Dar ateis koks nors pabaisa ir man ką nors blogo padarys. Tik dabar apsižvalgiau po planetą.
                      Planeta buvo labai graži. Man ji priminė Žemę. Aplink kvepėjo maloniu, kažkokių gėlių, kvapu. Netoli nuo tos vietos kur nesileidau, buvo kelias. Netoli to kelio augo gražios, raudonos spalvos gėlės. Turbūt tai jos skleidė tokį malonų kvapą. Kažkur toliau, mačiau įvairūs nameliai. Matyt, ten buvo kažkoks kaimelis. Toje vietoje, kur nusileidau, žaliavo medžiai. Žinoma, aš jų nepažinojau, tačiau jie buvo labai vešlūs, gražiai augo. Kaip jau sakiau, ši planeta buvo labai graži, bent jau toks buvo pirmasis mano įspūdis.
                      Nusprendžiau važiuoti tuo keliu, kurį buvau pastebėjusi anksčiau. Užsėdau ant motorolerio ir nuvažiavau keliu.











                                            Vagis (5)

                      Bevažiuodama keliu, nusprendžiau užsukti į tą kaimelį. Pradėjau važiuoti greičiau.
                      Štai ir privažiavau prie to kaimelio. Ant vieno viešbutėlio, buvo užrašyta ‘WELCOME’*. „Negi tie gyventojai kalba mūsų kalba? Hm... Keista...“ - galvojau.
                      Nusprendžiau, jog reikia kur nors sustoti ir užvalgyti. Bet aš neturėjau pinigų. Neliko, kitos išeities, kaip jų pasivogti. Tačiau dabar reikėjo sugalvoti, iš kur jų pasivogti.
                      Sustojau. Pamačiau, kad iš priekio ateina kažkokia išsipuošusi ponia. Ta ponia man labai priminė žemietę. Apsižvalgiusi pamačiau, kad visi šios planetos gyventojai panašūs į žemiečius. Na, bent jau ne pabaisos.
                      Iš pažiūros, ta ponia buvo labai turtinga. Aš nesuklydau. Iš jos palto kišenės kišojo, kažkokie popieriukai, primenantys žemietiškus banknotus. Tačiau jie buvo juodai mėlyni. Tai turbūt ir buvo pinigai. Tačiau man reikėjo tuo įsitikinti.
                      Apsižvalgiau. Netoliese buvo prekystalis. Du žmonės derėjosi. Vienas buvo pirkėjas, kitas pardavėjas. Atkreipiau dėmesį į pinigus. Taip, jie buvo tokie kaip ir pas tą ponią. Viskas aišku. Tai ir buvo pinigai. Reikia veikti.
                      Turtingoji ponia jau buvo čia pat. Jai einant pro šalį, aš nepastebimai iš jos kišenės ištraukiau tuos pinigus. Niekas nieko nepastebėjo. Ponia nuėjo toliau.
                      Pradėjau žiūrinėti pinigus. Pasirodo tie pinigai buvo vadinami „cha ching’ais“. Gana keistas pavadinimas pinigams, bet nesvarbu. Dabar skaičiavau juos. Jų buvo lygiai 100. Įdomu, ką galiu už juos nusipirkti?
                      Savo motociklu, pradėjau lėtai važiuoti ir dairytis. Pamačiau pastatą su užrašu ‘Shop’**. Štai ir radau parduotuvę.
                      Pastačiau motociklą prie jos. Įėjau. Parduotuvė, buvo panaši į tokias kaip ir žemėje, tačiau skyrėsi spalvos. Jos buvo daug ryškesnės. Šviestuvai buvo labai įdomių formų, net nemoku paaiškinti. Puoliau ieškoti maisto skyriaus. Va, jis. „Nusipirksiu limonado, sausainių, dar ledų... Hm... Ką galiu pirkti dar?“ – mintyse jau rūšiavau prekes.
                      Štai jau stoviu prie kasos. Ką nusipirkau, nevardinsiu, nes prisipirkau galybę prekių ir dar daugiau nei pusę pinigų liko. Pradėjo skenuoti mano prekes. Galvojau, kokia kalba prabils kasininkė. Aš mokėjau tik savo ir anglų kalbas. Na, dar šiek tiek vokiškai. Kasininkė prabilo:
- 35-i cha ching’ai.
- Prašom.
                      Padaviau jai pinigus. Ji juos pasiėmė ir sudėjo mano prekes į maišelį.
                      Išėjau iš parduotuvės. Keista, kad šie gyventojai šneka mano kalba. Netgi gerai. Juk man teks čia pragyventi visą gyvenimą. Žemė juk susprogo.
                      Sėdau ant motorolerio, tačiau man nespėjus net susiprotėti, kažkas panašiu motoroleriu į mano prašvilpė pro šalį. Tik atsipeikėjusi supratau, kad tas kažkas, pavogė mano pirkinius.
                      Žaibišku greitumu išsėdau ant motorolerio ir pradėjau „plėšiką“ vytis šaukdama:
- Stok, vagie! Atiduok mano daiktus!

* Sveiki atvykę; ** Parduotuvė.





                                            Taichi (6)

                      Kai vijausi tą vagį, aplink nieko nemačiau tik jį ir jo motociklą. Buvau įsitikinusi, kad ten suaugęs žmogus, nes joks paauglys, taip meistriškai nevagiliautų. Bet aš vis tiek buvau nusiteikusi jį prigriebti.     
                              Kaip minėjau anksčiau, į nieką daugiau nekreipiau dėmesio. Čia ir padariau didžiausią klaidą. Važiuodama, nepastebėjau didžiulio, metalinio vamzdžio ir kartu su motorolerio už jo užkliuvau. Tiksliau, užkliuvo motorolerio ratas.
                              Motoroleris tapo nevaldomas, pradėjo mėtytis į šonas, bet lėkė didžiuliu greičiu. Pradėjau šaukti tam vagiui:
- Pasitrauk! Pasitrauk iš kelio!
                      Jis ar manęs negirdėjo ar nenorėjo girdėti, bet iš kelio nesitraukė. Mano motociklas vis artėjo prie jo. Dar kartą sušukau:
- Traukis iš kelio! Aš tuoj į tave atsitrenksiu!
                      Šį kartą jis jau išgirdo ir atsisuko. Dabar pastebėjau, kad tai buvo gražus, šviesiaplaukis vaikinas. Deja, jis nespėjo pasitraukti ir mano motociklas rėžėsi į jo.
                      Taigi, mūsų motociklai susitrenkė. Kitaip tariant, įvyko avarija.


                                                        ***

- Ei, ar girdi mane? Negi mirei?
                      Skambėjo mano galvoje tokie klausimai. Aš pramerkiau akis. Virš manęs buvo palinkęs tas „vagis“. Pabandžiau, pasikelti, bet taip suskaudo šono, kad vėl sudribau.
- Ačiū dievui... Tu nemirei... - jis lengviau atsikvėpė.
- Kodėl tu nepasitraukei, kai tau šaukiau? Dabar ir pats nukentėjai...
- Neišgirdau. Juk motociklas garsiai burzgė. Ar tyčia trenkeisi į mane?
- Žinoma, kad ne! Kai tave vijausi, į nieką aplink nekreipiau dėmesio ir trenkiausi į kažkokį metalinį vamzdį, o tada trenkiausi į tave... Tu vagis?
- Ne, o kodėl klausi?
- Todėl, kad labai meistriškai pavogei iš manęs tą krepšį su maistu. Beje, kur jis?
- Ten, - jis parodė į krepšelį prie medžio.
- Aaa... O kam vogei iš manęs tą krepšį? Neturėjai pinigų?
- Taip. O tu labai turtinga.
- Ne, aš neturtinga. Kai čia atskridau, neturėjau nė vieno cha ching’o. Tuos pinigus pavogiau...
- Vagilė, - vaikinas nusišypsojo. – O iš kur atskridai?
- Na... Iš kitos planetos, - nuleidau akis.
- Iš kitos planetos? Tai tu nemūsiškė? O iš kokios planetos?
- Taip, iš kitos planetos... Atskridau iš Žemės... Na, jei tokią žinai... Ji sprogo.
- O kuo atskridai? Kur tavo erdvėlaivis?
- Aš atskridau ne erdvėlaiviu, o kapsule. Ta kapsulė yra tas mano motoroleris. Na, iš kapsulės gali pavirsti motoroleriu ir dar kuo kitu.
- Tai tavo planetoje labai geros technologijos.
- Na, neblogos, bet ta kapsulę man sukonstravo senelis.
- Jis mokslininkas?
- Taip. Iš kur žinai?
- Aš tik spėjau. Paklausiu dar vieno klausimo. Kuo tu vardu?
- Aš Rumiko Yokohama, bet gali mane vadinti Riko. O tu kas busi?
- Taichi Ishida.
- Malonu, - aš nusišypsojau.
- Man taip pat, - ir jis nusišypsojo.
- Gal pavalgykim? Juk valgymo turime.
- Gerai.
                      Taichi padėjo man atsisėsti, o pats nuėjo paimti maisto.
                      Pradėjome valgyti. Bevalgydami šnekėjomės apie įvairius dalykus. Sužinojau, kad jis neturi šeimos ir visur keliauja. Taip pat sužinojau, kad ši planeta vadinasi Jumperia. Taichi buvo 15 metų, taigi už mane vyresnis vieneriais metais. Jis paklausė:
- Tai tavo senelis buvo Yuuto Yokohama?
- Taip.
- Aš esu apie jį kažkur girdėjęs...
- Tikrai? Pabandyk prisiminti, gerai?
- Gerai.
                      Taichi pradėjo galvoti. Paskui pasakė:
- Nepyk, tačiau nieko neprisimenu, - jis nudūrė akis.
- Na, nieko tokio...
                      Dar pasikalbėję ir pavalgę, nusprendėme keliauti kartu. Tik teko taisyti motorolerius. Kadangi, Taichi apie visokias mašinas, džipus ir t. t. nusimanė, didelių sunkumų nekilo.
                      Kai motoroleriai buvo sutaisyti, išvažiavome. Važiuodama galvojau, kuo žemiečiai skiriasi nuo jumperiečių. Skirtumo nemačiau.










                                            Drakonas (7)

                      Važiuodama vis stebėjau savo kelionės draugą. Tik dabar pastebėjau, kad Taichi labai gražus. Jo šviesūs, pusilgiai plaukai darkėsi vėjyje, žalios akys žvelgė kažkur į tolį. Tiesiog malonu buvo į jį žiūrėti.
- Taichi?
- Ką?
- Em... Kur mes važiuojam?
- Nežinau, kaip tu, bet aš tai keliauju po visą planetą.
- Aišku... Gal ir aš galiu su tavim?
- Žinoma, - jo veide atsirado graži šypsena. – Negi manei, kad aš tave vieną paliksiu tau nežinomoje planetoje?
- Na ne... Nemaniau... - išvis susimaišiau savo žodžiuose. – Kur dabar keliausi?
- Į Drakonų slėnį, - gražioji šypsena dingo.
- O kodėl jis vadinasi Drakonu slėniu?
- Ech... Ilga istorija, bet aš pasakysiu tau keliais žodžiais. Ten yra daug pavojingų drakonų. Kitaip tariant, ten jų žemė.
- Tai kodėl tu ten keliausi? Galą gauti nori?
- Juk sakiau, kad keliauju po visą planetą.
- Gerai, nebesiginčysiu su tavim.
                      „Kas jam šiandien užėjo? – galvojau. – Gal jis supykęs dėl to, kad turės po visą planetą tampytis su kažkokia mergiūkšte, kuri net ne iš šios planetos? Gal geriau jam pasakysiu šią savo mintį... Nors ir tikriausiai sunervuosiu.“
- Taichi, ar tu piktas dėl to, kad turėsi po visą planetą tampytis su kažkokia kvaila mergiūkšte? – paklausiau.
                      Taichi nieko neatsakė. Praėjo gal 10 minučių, bet jis toliau atkakliai tylėjo. Vėl pradėjau šneką:
- Jeigu taip, aš galiu važiuoti ir kitur. Susirasiu ir kitų palydovų be tavęs.
- Šššš... – tarė jis pašnibždom. – Patildyk savo motorolerį. – tik dabar pastebėjau, kad jo vos girdimai burzgia. Padariau kaip liepta. – Šnekėk tik pašnibždom arba geriau išvis tylėk.
- Kas tau užėjo? Kas atsitiko?
- Jis  neturi mūsų išgirsti. Jeigu išgirs ar pamatys, gausim galą.
- Kas tas jis?
- Pažiūrėk į šoną ir suprasi.
                      Pažiūrėjau. Ir jau norėjau klykti. Bet susiprotėjau, kad to daryti nereikia. Tas jis buvo didžiulis drakonas. Taichi tarė:
-Dabar tylėk ir sek paskui mane.
                      Atsakyti nieko nedrįsau. Tik tylėjau ir sekiau paskui Taichi įbedusi akis į drakoną.










                                            Skirtumas (8)

                      Situacija buvo tokia: du paaugliai, važiuoja motoroleriais pro pat didžiulį drakoną. Prisipažinsiu, jog man buvo baisu. Jeigu Taichi nebūtų manęs paprotinęs, kad rėkti nereikia, aš jau seniausiai būčiau buvusi to drakono užkandžiu. Šią akimirką, tikrai džiaugiausi, kad sutikau tą vaikiną.
                      Drakonas, kaip jau sakiau, buvo labai didžiulis. Aplink jo akis buvo raudoni ratilai. Pats jis buvo ryškiai mėlynos spalvos. Nasrai buvo milžiniški. Jie buvo pražioti, matyt tas drakonas ieškojo grobio, iš jų kyšojo iltys. Tos iltys buvo kažkokios kraujuotos. Pagal tai nusprendžiau, jog drakonas neseniai ėdė.
                      Drakonas pauostė orą. Jeigu jis užuodė mane su Taichi? Oj, bijau bijau... Drakonas žaibišku greičiu pasuko galvą į mus. Jis dar labiau pražiojo savo baisinguosius nasrus, jog netoliese nulašėjo keli kraujo lašai. Jeigu tai galima pavadinti lašais. Jie buvo didumo sulig ežeru. Taigi, nulašėjo keli kraujo ežerai. Pasigirdo riaumojimas. Po to net ausyse spengė. Drakonas pakėlė savo žvynuotą uodegą ir jau taikėsi trenkti ja į mus. Taichi suriko:
- Pirmyn! Nežiopsok!
                      Nieko nelaukdama mečiausi į kitą pusę. Drakono žvynuota uodega vos nepataikė į galinį ratą. Jau norėjau važiuoti tolyn, bet kažkas užstrigo ir motoroleris tik stovėjo vietoje ir burzgė. Drakono nasrai jau buvo čia pat. Nesusilaikiau ir pradėjau rėkti. Ant manęs jau lašėjo kraujas iš drakono nasrų.
                      Staiga Taichi nušoko nuo motorolerio, aplink jį susidarė baltai auksinė aura. Taichi paprasti rūbai buvo pavirtę į kažkokius auksinius šarvus, kurie akinančiai tviskėjo. Jo šviesūs, pusilgiai plaukai tapo dar ilgesni ir plaikstėsi vėjyje. Žalios akys išliko tokios pačios gražios, tik dar labiau pradėjo blizgėti. Rankoje jis laikė spindintį kardą. Taichi buvo virtęs visai kitu asmeniu.
                      Tuo kardu jis puolė drakoną. Tačiau jis vos brūkštelėjo drakonui per kaklą. Bet to pakako, kad jis atsitrauktų. Taichi dar kartą puolė drakoną ir šį kartą kardą suvarė jam tiesiai į širdį. Pradėjo taškytis kraujas. Drakonas pradėjo gargaliuoti, riaumoti, švokšti... Galų gale, jis visiškai nusikamavo ir dribo ant nugaros. Nudribo ir tysojo. Supratau, kad Taichi jį nužudė.
                      Drakonas drybsojo išžiojęs nasrus paklaikusiomis akimis. Kraujo klanas aplink jį buvo didžiulis. Žaizda buvo drakonui tiesiai per širdį. Aš, kaip ir drakonas sėdėjau be žado. Žinoma, buvau ne mirusi, bet... pusiau gyva nuo patirto šoko, išgąsčio ir panašiai. Vos išveblenau:
- Tu... tu... jį nu... nu... nužudei...
                      Taichi vėl atvirto į save ir nudūrė akis į žemę.
- Nebuvo kito pasirinkimo... – tarė jis. – Nenorėjau, kad tave prarytų.
- Ži... žinau... Bet... bet... kaip tu... pa... pavirtai tuo... tuo... kitu asmeniu?..
- Tokie jau yra kai kurie jumperiečiai. Nebuvo kito pasirinkimo, kaip pavirsti tuo kitu.
- Aaa... aišku...
- Tau šokas. Gal geriau pailsėk? O aš tuo metu sutaisyčiau tavo motorolerį.
- Ge... gerai...
                      Svirduliuodama ir Taichi padedama nuėjau iki kažkokio medžio. Atsisėdau ir į jį atsirėmiau. „Kaip Taichi galėjo pavirsti tuo kitu asmeniu? Jis sakė, kad tokie yra kai kurie jumperiečiai. – galvojau.“
                      Pažiūrėjau į jį. Dabar jis tebuvo tik paprastas vaikinas, taisantis motorolerį. Taip į jį žiūrint, net nepagalvosi, kad jis gali būti kažkoks nepaprastas. Bet jis toks buvo...
                      Dabar supratau skirtumą tarp jumperiečių ir žemiečių. Žemiečiai yra tik paprasti  žmonės, negalintys keisti pavidalo, o kai kurie jumperiečiai nebuvo paprasti, ir galėjo keisti pavidalą ir tapti kuo nors kitu. Toks ir buvo skirtumas.










                                            Baisingieji paukščiai (9)

                      Prabudau. Aplink dar buvo tamsu. Reiškia, buvo ankstyvas rytas, arba vidurys nakties. Aš drybsojau atsišliejusi į medžio kamieną. Apsidairiau. Taichi miegojo atsirėmęs į mano motorolerį. „Įdomu, ar jau sutaisė? – pagalvojau.“ Miego tikrai nebenorėjau. Drybsoti po medžiu, nebuvo jokios prasmės. Jau norėjau keltis, bet pagalvojau, kad būti atsikėlus vidurį nakties arba labai ankstyvą rytą, irgi nėra prasmės. Taip galvodama, nusprendžiau pabandyti užmigti.
                      Miegas neėmė, nors tu nusišauk. Pabandžiau skaičiuoti tas aveles, kurios šokinėja per tvorą. (Na, įsivaizduojamos avelės, kurios šokinėja per tvorą ir jas reikia skaičiuoti, norint užmigti.) 1... 10... 20... 30... 40... 50... Taip skaičiavau maždaug iki tūkstančio, bet vietoj to, kad nuvargčiau, tapau dar žvalesnė.
                      Vis dėl to, atsistojau ir nuėjau iki savo motociklo. Priėjusi, vos neuždribau ant Taichi. Persisvėriau per jį, apgraibomis įjungiau ant motociklo esantį pritaisytą laikrodį. Laikrodis rodė 3: 00. Siaubas... Tik trečia nakties... Vėl grįžau prie medžio ir atsišliejau į jį. Nebebuvo ką daryti, tik drybsoti ir laukti ryto.
                      Dideliam savo džiaugsmui, pagaliau prisiverčiau užmigti.

                                                        ***

                      Vėl atsibudau. Vėl nuėjau iki motociklo, bet jau nebe apgraibomis, vėl pažiūrėjau į laikrodį. Šį kartą jis rodė 6: 00. Vėl nuėjau prie medžio, bet jau nebesėdau. Pažvelgiau į Taichi. Mačiau, jis žiovavo. Tuoj atsikels. Man bent jau bus su kuo pašnekėti. Bet, man nepasisekė. Taichi nusižiovavo ir toliau sau ramiai miegojo. „Bjaurybė, - pagalvojau. – Jau atrodo kelsis, bet ne – tik nusižiovauja ir toliau miega.“ Šią akimirką jau norėjau nulėkti prie jo ir trenkti, bet pagalvojau, kad tai būtų kvaila. Che... Trenkti vien dėl to, kad neatsikelia... Nesąmonė...

                                                        ***

                      Buvo 8: 25. Dvi valandas ir dvidešimt penkias minutes nuobodžiavau. Buvau įlipusi į medį, kuris visą naktį buvo mano prieglobstis, bet vos įlipusi iš išdribau, nes mane užpuolė kažkoks didžiulis paukštis. Paskui stebėjau, kaip teka saulė. Pasirodo, Jumperijoje, ji teka 7: 50. Vaizdas tikrai buvo gražus. Kai pažiūrėjau saulėtekį, vėl bandžiau lipti į medį, bet šį kartą mane užpuolė du paukščiai ir aš vėl nukritau rėkdama. Paskui jau nieko nebeveikia ir stypsojau prie to medžio iki dabar. Taichi vėl nusižiovavau. Šį kartą pramerkė savo akis.
- Tu jau atsikėlusi? – paklausė.
- Aha...
- Valgyt dar yra?
- Eee... Nežinau nežiūrėjau. – tiesą pasakius, maistas man išvis buvo išgaravęs iš galvos.
- Kada tu atsikėlei? Girdėjau kažkokį triukšmą...
- Atsikėliau trečią nakties, tada tris valandas pamiegojau, vėl atsikėliau ir nemiegojau iki dabar. Ai... Tu klausei apie triukšmą... Tai aš du kartus dribau iš to medžio. – parodžiau pirštu į medį.
- O tai kam tu dribai?
- Kaip tai kam? Mane paukščiai užpuolė.
- Paukščiai? – jis išsišiepė.
- Paukščiai, o ką?
- Ir kaip jie sugebėjo tave nuversti nuo medžio?
- Pats įlipk ir pamatysi. – tik dabar susiprotėjau nuleisti ranką, nes vis dar rodžiau į tą medį.
- Gerai, įlipsiu. – jis vis dar buvo linksmas. Matyt jį prajuokinau pasakiusi apie paukščius.
                      Taichi atsistojo nuėjo prie medžio ir po kelių minučių jau buvo į jį įlipęs. Jis paklausė:
- Na, tai kur tie tavo baisingieji paukščiai? – tai pasakęs tai, nusijuokė.
- Pamatysi. – atsakiau grieždama dantimis. Tikrai, kur tie paukščiai? Kai nereikia, jų pilna, o kai reikia, nė kvapo.
                      Vis dėlto medžiuose kažkas sušnarėjo. Ir ten buvo tie paukščiai. Jie pradėjo snapais kirsti Taichi į rankas kojas ir t. t. Neišsilaikęs, jis krito ant žemės. Tai pamačiusi aš pradėjau juoktis. Taichi papurtė galvą.
- Tie paukščiai tikrai baisingi. – pasakė.
                      Tada mes abu pradėjom juoktis. Juokėmės ir tiek. Nuo to juoko, net gyvenimas pasidarė šviesesnis.










                                            Kelionė į Peacaną (10)

                      Praėjo gal pusvalandis, kol mes susiruošėme keliauti toliau.
                      Reikėjo pavalgyti, netoli esančiame upelyje, bent kiek apsiprausti veidus, sudėti likusį valgį į krepšius ir panašiai. Darbų buvo daug. Paklausiau:
- Kur dabar keliausim?
- Į Peacaną. – atsakė Taichi.
- O kas tai per miestas, ar dar kas?
- Tai miestas, kuriame vyrauja taika. Ten niekada nebūna nusikaltimų ir žudynių. Nors kartais būna, bet tai labai retas atvejis. Kai įvyksta koks nusikaltimas, jis būna įrašytas į miesto rekordų knygą. Žinoma, nusikaltėlis, būna uždaromas į kalėjimą, tačiau kalėjimai ten visai kitokie. Ten kaliniams duodami prašmatnūs kambariai, su jais elgiamasi labai gerai. Tai daroma vien dėl to, kad nusikaltėlis, išėjęs iš kalėjimo elgtųsi su kitais, taip kaip su juo elgėsi kalėjime. Dar tame kalėjime, kaliniams yra kalama į galvą, kad jie turi būti malonūs ir geri, kad ir su jais būtų gerai elgiamasi. Tame mieste, visi žmonės labai paslaugūs. Tik paprašyk ko nors mandagiai ir duos su kaupu. Žodžiu, labai taikus miestas.
- O iš kur tu apie jį tiek daug žinai?
- Visi apie jį tiek žino. Apie tą miestą, labai daug kalbama ir panašiai... Kaip galiu nežinoti...
- Aišku...
                      Pagaliau susiruošėme. Peacanas... Hm... Iš Taichi pasakojimo, tai labai taikus miestas. Che, gal ir gerai, nereikės vagiliauti.
                      Užsėdome ant motorolerių ir nuvažiavome į tą Peacaną. Vykome pro kažkokį negyvenamą slėnį. Ne, ten nebuvo dykuma, nes augo visokie medžiai, gėlės ir kitokie augalai. Kelionėje nieko įspūdingo neįvyko, tiesiog važiavome ir tiek.








                                            Kalėjimas (11)

                      „Labai gražus miestas – pamaniau, kai atvykome į Peacaną.“ O jis buvo tikrai gražus.
                      Visur buvo tvarkinga. Ant kelio nematyti nė vienos dulkelės. Prie kiekvieno namuko vartelių, žydėjo gražios gėlės. Jos buvo aukštokos. Vienos mėlynos, kitos rožinės... Nuo jų sklido labai malonus kvapas. Varteliai, daugiausiai buvo pilki ir juodi. Tvorelės buvo išraižytos įvairiais ornamentais. Patys namukai buvo pastelinių spalvų. Pastebėjau, kad dauguma jų, buvo dviejų aukštų. Gražesnio miesto, gyvenime nebuvau mačiusi. Visur taip jauku, taip miela... Net negaliu apsakyti jausmo, kokį patyriau pamačiusi tą miestelį.
                      Pamačiau prekystalį su vaisiais. Man net seilė ištyso. Pradėjau eiti link to prekystalio.
- Kur eini? – tai buvo Taichi.
- Prie to prekystalio. – parodžiau pirštu.
- Tik jokiu būdu neliesk vaisių, kol pardavėja pati tau neleis.
- Tai ką, aš turiu prašyti jos leidimo, jei noriu paliesti vaisių?
- Būtent.
- Neaušink tuščiai burnos.
                      Nepaklausiusi Taichi, nulėkiau prie prekystalio. Pradėjau apžiūrinėti vaisius. Mano akys nukrypo prie obuolių. O jau tokie prinokę... Aš apsilaižiau. Nejučiom paėmiau vieną obuolį. Pardavėja pakėlė į mane akis ir... Kad puls rėkti:
- Vagis! Gelbėkit! Policija!
                      Iš už kampo išlindo du uniformuoti vyrai. Jie ir buvo policininkai. Puoliau aiškintis:
- Bet aš... Aš... Ne...
- Tyliau mergaite. Dabar eisi su mumis, - tarė vienas „uniformuotasis.“
                      Norėjau klausti kur, bet neišdrįsau... Puoliau dairytis Taichi. Jis stovėjo netoliese, susinėręs rankas ir kažką burbėjo po nosimi.

                                                        ***

- Ką ji padarė? – tarė teisėjas. Pasirodo, aš buvau atsidūrusi kažkokioje šviesioje teismo salėje.
- Palietė vaisių. – atsakė vienas iš policininkų.
- Hm... hm... Nusikaltimas, kaip nusikaltimas... Hm... – supratau, kad teisėjas nežino ką su manim daryti. – Juk ji tik mergaitė... Kiek tau metų, vaike?
- 14. – atsakiau.
- Hm... Na, tebūnie taip: skiriu tau savaitę kalėjimo mūsų kalėjime, kad įsikaltum sau į galvą, jog NEGALIMA liesti vaisių. Nuosprendis priimtas.
                      Vienas iš policininkų paėmė mane už rankos (kaip mažvaikę) ir kažkur nusivedė.










                                            Pirmoji pamokėlė (12)

                      Mane nuvedė į kažkokį kambarį. Policininkas tarė:
- Lauk čia.
                      Ir jis išėjo uždaręs duris. „Ko laukti? – pagalvojau.“ Netrukus į duris pasibeldė.
- Ar galima užeiti, panele? – paklausė kažkoks moteriškas balsas.
- Taaaip... – sutrikusi atsakiau.
                      Duris atidarė jauna moteris. Matėsi, kad ji tarnaitė.
- Panele, - nusistebėjo ji. – kokie purvini ir netvarkingi Jūsų drabužiai... O plaukai, plaukai...
                      Tik dabar atkreipiau dėmesį į savo drabužius. Jie tikrai buvo  labai purvini. Pažiūrėjau į veidrodį. O kas blogai plaukams? Jie juk palaidi kaip visada.
                      Tarnaitė nuėjo prie spintos ir ištraukė iš jos suknelę. Tokią pūstą, su kaspinėliais... Neištvėriau ir garsiai pasakiau savo mintis:
- Fui, kokia bjauri suknelė... Ir dar su kaspinėliais... Oi, kaip aš tokių nemėgstu...
                      Tarnaitė atsisuko į mane.
- Panele, tai bus Jūsų rūbai.
                      Nustėrau... Nenešiosiu tokių prašmatnybių niekada! Apsidairiau po kambarį. Va, atdaras langas. Šoksiu pro jį, kad ir kokioj aukštumoj būčiau. Nubėgau prie lango, plačiau jį pravėriau ir…O siaube! Po langu drybsojo drakonas... Atatupsta traukiausi...
- Panele, dabar turite persivilkti.
                      Norėjau bėgti, bet nebuvo kur. Tarnaitė mane pagavo ir perrengė.
- Jūsų senuosius rūbus konfiskuoju. Atiduosiu tada, kai baigsis Jūsų kalėjimo laikas. Dabar eisime į pirmąja pamoką.
                      Ji paėmė mane už rankos (fui, vėl kaip mažvaikę) ir nusivedė.

                                                        ***

                      Tarnaitė atidarė duris. Už tų durų buvo klasė. Tarnaitė man pasakė (greičiau įsakė, ne pasakė):
- Eikite sėstis, panele.
                      Padariau taip kaip man buvo liepta. Tarnaitė liepė man laukti. Na, aš ir lauksiu, kur daugiau dėsiuos... Po kiek laiko, duris atidarė kita moteris. (Spėju, ji buvo mokytoja.) Ji atsistojo prie lentos.
- Šiandien, mokysimės klausyti vyresnių už save. – paskutinius žodžius ji labai pabrėžė. – Dabar, ateik prie lentos... Tik greitai. – Aš sėdėjau kaip sėdėjusi. Ji man neįsakinęs.
                      „Mokytoja“ šiek tiek laiko palaukė ir vėl prabilo:
- Ar girdėjai ką pasakiau?
- Jūs labai negražiai su manimi šnekate. Ar Jūsų kvailose mokymo programoje nėra mandagumo pamokėlės? – žodį „mandagumo“ labai pabrėžiau. Net pati savimi nusistebėjau.
-  Tu man neįsakinėsi! – užriko ji. – aš čia tam, kad tave mokyčiau, o ne tu mane! Už bausme visą lentą turėsi prirašyti žodžiais „aš turiu būti mandagi.“ Eik, pradėk. Aš išeisiu iš klasės ir tave užrakinsiu. Kad grįžusi rasčiau lentą prirašytą. – tai tarusi ji išėjo.
                      Negi ir kitus taip čia moko? Kertu lažybų, kad ne. Dabar reikėjo iš čia sprukti. Nuėjau prie durų. Jos tikrai buvo užrakintos. Paskui nuėjau prie lango. Prie pat jo augo didžiulis medis išsikerojusiomis šakomis. Tos šakos kerojosi aplink visą pastatą. (Bent man taip atrodė, nes jų galo nemačiau.) Puiku, mano išsigelbėjimas.
                     









                                            Pabėgimas (13)

                      Šiaip ne taip, išsirioglinau pro langą ir užsikoriau ant medžio šakos. Ta ilga suknelė man labai trukdė, tad aš ją šiek tiek sutrumpinau. Gabalą jos nuplėšiau. Dabar ji man buvo ilgumo iki kelių. Dabar reikėjo surasti tą vietą kur laikomi rūbai. Pradėjau sliuogti šaka palei langus. Va, pagaliau radau kambarį pilną rūbų. Čia turbūt bus ir manieji. Atsargiai atidariau langą ir įlipau. Iš karto puoliau raustis po drabužius. Pagaliau radau. Viskas buvo vienoje vietoje. Ir palaidinė, ir kelnės, ir batai... Iš kart jais persivilkau. Tai padariusi vėl užsliuogiau ant medžio šakos. O kaip dabar pabėgti? Beje, kur tas drakonas, kurį mačiau po savo langu? Tikriausiai, šito medžio šakas juo ir palaikiau... Vaje, kokia aš kvaiša... Bet vis dėl to... Kaip dabar pabėgti? Šokti nuo tokio aukščio bijojau... O gal lipti šakomis žemyn? Gal nenukrisiu? Juk šakų tokia gausybė... Na, kito pasirinkimo nebuvo.
                      Pradėjau lipti žemyn. Šiaip aš aukščio nebijau, bet dabar... Dabar bijau jo paniškai. Jau tuoj, tuoj pasieksiu žemę, tuoj... Nepastačiau kojos ant šakos ir dribau ant žemės. Uoj, kaip išsisukau ranką... Atsistojau. Jau norėjau bėgti iš čia, bet pastebėjau, kad mane nuo laisvės dar skiria aukšta tvora. Ir dar akmeninė. Kaip ją perlipsiu? Staiga man į galvą šovė beprotiška idėja. Bet ir pavojinga gyvybei. Vis dėl to nusprendžiau ta savo beprotiška idėja pasinaudoti, nes kitaip iš čia niekada neišeisiu.
                      O ta idėja buvo tokia: reikėjo per tą tvorą peršokti. Aišku, Jūs pagalvojote, kad man ne visi namie, bet... O dabar, pradėsiu vykdyti savo planą. Buvau pastebėjusi tokią lanksčią šaką. Ja ir pasinaudosiu. Užsikabarojau atgal į medį. Šakomis nusliuogiau iki tos šakos. Pradėjau ja eiti. Jau buvau prie pat galo. Kaip ir maniau, ji baigėsi už tvoros ribų. Pasakysiu, ką ketinau daryti. Ketinau nuo tos šakos šokti kaip nuo batuto. Taip, žinau, kad tai beprotybė, bet ką daugiau belieka daryti? Kas bus, tas. Pradėjau ant šakos šokinėti. Dar truputėlį aukščiau, dar truputėlį... Viskas! Dabar arba niekada!
                      Ir aš nušokau rėkdama...

                                                        ***

                      Atsipeikėjau. Drybsojau kažkokioje baloje. Iš kart atsistojau ir pradėjau spjaudytis, bei keiktis. (Šiaip aš nesikeikiu, bet tokioje situacijoje ir šventuolis pasakys bent vieną keiksmažodį.) Pažiūrėjau į savo drabužius. Jie buvo permirkę. Na, ką padarysi... Pinigų juk neturiu... O prašyti išmaldos nesiruošiu... Ranka, kurią buvau išsisukusi, žiauriai skaudėjo. Iš nosies bėgo kraujas... Buvau tikrai verta pasigailėjimo...
                      „Dabar, - pagalvojau. – reikia surasti Taichi ir dingti iš čia, kol manęs nepagavo ir neuždarė tame kalėjime.“ Pradėjau iš lėto žingsniuoti, ten kur akys vedė. Pamačiau prekystalį, prekiaujantį visokiais apsiaustais su gobtuvais. Vienas toks man tikrai praverstų. Gal pasigalės manęs? Priėjau prie jo ir tariau:
- Ponia, gal galėtumėt duoti man vieną apsiaustą? Aš pinigų neturiu, bet man labai reikia...
                      Pardavėja pažiūrėjo į mane ir pasakė:
- Na, tu tikrai atrodai nekaip... Ir matosi, kad pinigų neturi... Gerai, duosiu aš tau tą apsiaustą... – ji paėmė vieną juodą apsiaustą su gobtuvu ir atkišo man. – Imk. Jis tavo.
- Labai Jums ačiū, ponia. – iš kart čiupau apsiaustą ir nubėgau.
                      Nubėgau už kažkokio kampo. Mano drabužiai buvo šiek tiek apdžiuvę. Užsivilkau apsiaustą ant jų ir užsimaukšlinau gobtuvą. Dabar manęs neturėtų niekas atpažinti. Apsiausto rankove nusišluosčiau iš nosies tekantį kraują. Ji liko kruvina. Dabar beliko surasti Taichi. Na, o geriausiu atveju Taichi ir motorolerius.










                                            Paieškos (14)

                      Ėjau labai iš lėto, nes ir iš kojos sunkėsi kraujas. Šiaip nenustebčiau, jei griūčiau ant žemės ir nebepasikelčiau. Jei rimtai, to ir laukiau... Atsibodo man čia kankintis. Vienas vaikigalis metė į mane kažkokį kietą daiktą ir nubėgo rėkdamas „lėtapėdė“. Degiau pykčiu. Beje, tas „kietas daiktas“, kurį jis metė pataikė man į akį. Ir iš jos jau bėgo kraujas. „Greičiau aš numirčiau. – pagalvojau.“
                      Priėjau kažkokią aikštę. Ten buvo parkas. Galėsiu bent pailsėti. Nuklibikščiavau iki suoliuko ir išsidrėbiau ant jo. „Kur man ieškoti Taichi? – galvojau. – Jeigu taip vaikščiosiu po visą miestą, tikrai nusibaigsiu, nespėjusi jo surasti... Po velnių, Taichi, kur tu?!“ Atsistojau nuo to suoliuko ir nuėjau, nes visi į mane žiūrėjo kaip įbesti. O man tai labai nepatiko. Ėjau vis tolyn ir tolyn... Nežinojau, ką taip pasieksiu, bet ką nors daryti vis tiek reikėjo. . Eidama suklupau. Vargais, negalais atsikėliau. Sužeistąją koją vos pavilkau, o išsuktos rankos iš viso pajudinti negalėjau. Kažkoks mažvaikis mane pavadino „bobute“. Nejaugi aš tikrai buvau panaši į 80-metę? Nusiėmiau gobtuvą. „Bus jiems mane „bobute“ vadinti. – pagalvojau.“
                      Nusprendžiau keliauti iš šio miesto. Nesvarbu, kad daugiau niekada nebepamatysiu Taichi... Tiesiog numirti norėjau nuošalesnėje vietoje. Taip, aš jau ruošiausi sutikti savo mirtį. Užgautoji akis buvo ištinusi, bent jau aš taip maniau, nes kiekvieną kartą mirktelėjus, ji baisiai suskausdavo. Ją galutinai užmerkiau ir nusprendžiau daugiau jos nebeatverti. Man kilo tokia mintis: ar Taichi mane atpažins? Tokią sudaužytą, be jėgų... O jeigu ir atpažins, ar norės dar kur nors su manimi keliauti? Kaip man visur skaudėjo... Bet labiausiai skaudėjo širdį... Pajaučiau, kaip mano skruostais nuriedėjo dvi, sūrios ašaros. Ne, aš neverksiu. Apsiausto rankove nubraukiau jas. (Dabar ta rankovė buvo ne tik kruvina, bet ir šlapia.)
                      Jau daugiau negu valandą aš žingsniavau be sustojimo. Net nežinojau kur. Eiti darėsi vis sunkiau. Su kiekvienu žingsniu netekdavau daug jėgų. Pažvelgiau į priekį. Ir ką aš pamačiau... Iš tos nuostabos net pravėriau savo kruviną akį. Ten, priekyje, už kokių 25-ių žingsnių stovėjo Taichi! Iš tos laimės sušukau:
- Taichi! Taichi!
                      Jis į mane atsisuko. Sukaupusi paskutines jėgas, puoliau bėgti prie jo. Iki Taichi buvo likę vos keli žingsniai, bet matyt mano kūnas neatlaikė didelės perkrovos. Aš nugriuvau ant žemės ir praradau sąmonė.










                                            Arena (15)

                      Pagaliau pramerkiau akį. (Sveikąją, nes sužeistosios atmerkti dar prisibijojau.) Buvau atsidūrusi  kažkokioje gėlių pilnoje pievoje. Akimis paieškojau Taichi. Jis stovėjo kiek nuošaliau ir žvelgė į tolį. Po kiek laiko atsisuko į mane.
- Kaip mane suradai? – paklausė.
- Netyčia. Ruošiausi eiti iš šio miesto... O mes jau nebe tame mieste?
- Ne. Mes Baltojoje Pievoje. Matau, esi labai nukentėjusi.
- Na, juk bėgau iš to kalėjimo.
- O kam bėgai?
- Todėl, kad man ten nepatiko.
- Tu visada pasieki savo... Rumiko, gal geriau pailsėk.
- Bet... Gerai... O galiu paklausti?
- Aha, klausk.
- Ar... Ar dar norėsi kur nors su manim keliauti?.. Juk aš visada kur nors įsiveliu...
- Taip, aš keliausiu su tavim. Tarkim, tu dabar nebūtum manęs sutikusi... Juk būtum mirusi.
- Ačiū tau.
- Nėr už ką. O dabar pailsėk.
- Gerai. – tai tarusi, užmerkiau akį.

                                                        ***

                      Vėl pramerkiau akį. Supratau, kad buvo ankstyvas rytas, bet Taichi jau buvo pabudęs.
- Kur dabar? – paklausiau.
                      Jis krūptelėjo, išgirdęs mano klausimą. Bet atsakė:
- Į paskutinį miestą savo kelionėje.
- O koks jis?
- Arena.
- Kaip, kaip?
- Tas miestas vadinasi Arena. Todėl, kad jame stovi milžiniška kovų Arena.
- Kada iškeliausi?
- Kai tik tu pasijusi geriau.
- Gerai...
                      Taichi jau nieko nebeatsakė. Bet iš jo išraiškos supratau, kad jis sutiko.

                                                        ***

                      Praėjo dvi savaitės. Mano žaizdos buvo jau beveik užgijusios. Tik dar skaudėjo akį. Vis dar nedrįsau jos atmerkti. Gal jau niekada jos nebeatmerksiu. Nusprendžiau pasakyti Taichi, kad jau galime keliauti. Beje, nepaminėjau, kad Taichi buvo radęs mano motorolerį. (Valio!) Priėjau prie jo ir pasakiau:
- Taichi, galim keliauti.
- Tvirtai nusprendei?
- Taip.
- Tada, keliaujam.

                                                        ***

                      Mes jau buvome Arenoje. Dabar žvalgėmės po tą miestą. Visi žmonės buvo su šarvais. (Išskyrus moteris.) Visi namai buvo su labai aukštom tvorom. Ir visi į mus spoksojo. Aišku, mes buvome išskirtiniai.
- Nori aplankyti Areną? – paklausė Taichi.
- Taip, noriu.
- Gerai, eime.
                      Štai ir ją priėjome. Ji buvo tikrai įspūdinga. Aukštumo... Hm... Gal kaip trylikaaukštis namas. Na, gal ir dar aukštesne. Buvo padaryta iš akmeninių luitų. Už jos sienų, girdėjosi šurmulys. Tikriausiai vyko kova. Taichi tarė:
- Aš pasiversiu tuo kitu, gerai? Dėl viso pikto...
- Gerai, aš nieko prieš.
                      Taichi pakeitė pavidalą. Tada mes įžengėme į Areną. Niekas į mus neatkreipė dėmesio. Pasidairiau, kur būtų galima atsisėsti. Pamačiau dvi laisvas vietas. Kumštelėjau Taichi į pašonę ir parodžiau į tas vietas. Jis nusekė paskui mane. (Kažkaip net keista, kad toks galiūnas, kokiu dabar buvo virtęs Taichi, klauso manęs.)
                      Arenoje kovojo du drakonai. Jiems abiems, ant kaklų kabojo po grandinę. Spėju todėl, kad nepabėgtų. Virš tų drakonų buvo didžiulis ekranas, kuriame buvo rodoma jų kova.
                      Staiga, vaizdas ekrane nutrūko ir įsijungė žinios. Visi pradėjo bambėti, „kas čia dabar?“, „kodėl vaizdas nutrūko?“ ir panašiai. Žinių vedėjas prabilo:
- Dėmesio, specialus pranešimas.










                                            Specialus pranešimas (16)

                      Visi sužiuro į ekraną. Vedėjas vėl prabilo:
- Taigi... Turbūt, mieli jumperiečiai, jūs žinote, kad planeta, vadinama Žeme, prieš du mėnesius sprogo. – jis šneka apie Žemę... Mano gimtąją planetą... Įbedžiau akį į ekraną. – Bet, yra ir žemiečių, kuriems pavyko išsigelbėti. Jie persikėlė į kitą planetą, ir dabar ten gyvena. Jūsų dėmesiui, mielieji jumperiečiai, specialus reportažas iš Naujosios Žemės.
                      Man išsprogo akis. Nejaugi yra išsigelbėjusių žemiečių be manęs? Negalėjau tuo patikėti. Iš to susijaudinimo, suspaudžiau Taichi ranką. Vaizdas ekrane pasikeitė. Dabar jame rodė gražią planetą. Tai, matyt, ir buvo Naujoji žemė. Reporterė prabilo:
- Taigi, pradedame specialų reportažą iš Naujosios Žemės. Iš pradžių kalbinsime, žymųjį Žemės mokslininką, kuris ir padėjo žemiečiams išsigelbėti. Pristatau Jums Yuuto Yokohama. – su tais reporterės žodžiais, aš išsižiojau. Dabar dar stipriau suspaudžiau Taichi ranką. – Pone Yokohama, kada pradėjote konstruoti erdvėlaivį, padėsiantį Jums ir kitiems žemiečiams išsigelbėti?
- Erdvėlaivį pradėjau konstruoti prieš metus, nes buvau viską tiksliai apskaičiavęs.
- Matosi, kad esate labai puikus mokslininkas. Ką norėtumėte perduoti Jumperiai?
- Jumperijoje, yra mano anūkė. – dabar iš to susijaudinimo, prisiglaudžiau prie Taichi. Jis kažkaip keistai į mane pasiūrėjo, bet paskui maloniai nusišypsojo.
- Jūsų anūkė? Dėmesio, linkėjimai panelei Yokohama’i! Gal norite ką nors jai perduoti?
- Žinoma, kad noriu. Rumiko, tikiuosi dar nepraganei kapsulės. Turėjau omenyje, motorolerio. Dabar, paversk jį kapsule ir atskrisk į Naująją Žemę. Rumiko, maldauju tavęs. Jeigu nesiruoši grįžti, bent jau kapsulės pagalba susisiek su manimi. Ponia, daugiau neturiu nieko pasakyti.
- Ačiū, pone Yokohama. Dabar šnekėsimės su...
                      Nepabaigusi klausytis reporterės, apsiverkiau. Pajutau, kaip Taichi apkabino mane per pečius. Paverkusi, aš tariau:
- Taichi, einam iš čia... Man nepatinka, kad visi į mane spokso...
                      Jis nieko neatsakęs atsistojo ir mes abu palikome Kovų Areną.










                                            Raudona rožė (17)

                      Ėjom kažkokiu keliu. Nežinojau ką daryti. Ar skristi į Naująją Žemę pas savo senelį  ir kitus žemiečius, ar pasilikti čia. Dabar buvau visiškai pasimetusi. Man reikėjo laiko.
                              Galop nusprendžiau taip: skrisiu į Naująją Žemę. Šiek tiek laiko pagyvensiu ten, paskui vėl atskrisiu į Jumperią ir čia šiek tiek laiko pagyvensiu. Tai buvo galutinis mano sprendimas. Bet ne... Aš nenoriu iš čia išvykti. Bet taip pat ir noriu. Ne, aš skrisiu. Pasakiau:
- Taichi, aš skrisiu į Naująją Žemę. – pamačiau, kad jis nusiminė. – aš dar ne viską pasakiau. Pagyvensiu kokius metus ten, ir vėl atskrisiu čia.
- Hm... Gerai. Turiu tau šį tą... – iš už nugaros jis ištraukė raudoną rožę.
- Čia... man? – aš netekau žado.
- Taip, tau. – jis padavė man tą rožę. Aš ištiesiau ranką ir ją paėmiau.
- A... ačiū. – pajutau, kad mano skruostais rieda ašaros. Nenoriu jo palikti... Nenoriu išsiskirti su Taichi.
                      Jis mane apkabino. Aš jį irgi. Dabar apsiverkiau galutinai.

                                                        ***

                      Jau skridau į savo naująją tėvynę. Rankoje spaudžiau Taichi dovanotą raudoną rožę. Tikiuosi, kad ji niekada nenuvys. Jau dabar pasiilgau Taichi. Kažin, ar ištemsiu aš tuos metus be jo?.. Man labai skaudėjo širdį. Rožė iškrito man iš rankų.





                                            Likimas (pasakojimo pabaiga)

                      Jau ketverius metus blaškausi tarp Žemės ir Jumperios. Taichi dovanota rožė dar buvo nenuvytusi. Senelis, man pasakojo, kad rožė nuvys, tada kada mirsiu ir aš. Beje, jis buvo miręs prieš dvejus metus. Mirė 90-ies. Per laidotuves labai liūdėjau. Šiuo metu keliauju į Jumperią. Akies, kurią susižalojau, taip ir nebuvau atmerkusi. Buvo aišku, kad niekada jos nebeatmerksiu. Vis blaškausi tarp dviejų planetų ir niekaip neapsisprendžiu, kurioje pasilikti... Matyt, toks jau buvo mano likimas...