Sidabrinis pirštas

Jei tau norisi save nustebinti, tereikia atkreipti dėmesį į smulkmenas…Tai darau kasdien. Na, štai ir vėl. Negaliu atitraukti nuo anos moters akių. Teisingiau, nuo jos pakabuko…
      Netikėtai suprantu, kad mane glumina šis jos papuošalas - iš sidabro nulietas piršto galiukas. Bevardžio piršto... su dailiu gražios formos nagučiu.
      Apniko pagunda jį apžiūrėti.
      Staiga pavadėlis trūkteli mano ranką. Taigi, man netenka ilgiau svarstyti. Akimirksniu, tempiama savo balto šešiolikos metų šuns, išdygstu priešais ją.
      Gal yra kokia nors piršto istorija? Smalsu, kodėl? Kodėl pirštas? Kodėl būtent bevardis? Tai simbolis, ar šiaip užgaida?
      Na, gryniausia smulkmena, bet man įdomu...

      - Gražus šuo, - užkalbinu ją.
Pakalbam apie šunis ir orą, tada aš tarsi netyčia užsimenu apie jos kaklą puošiantį sidabrą.
      - Keistas, ar ne? - Ji pasukioja tą savotišką daikčiuką tarp pirštų .
      Paskui pakelia savo bevardį ir šypteli, - šis pakabukas tai jos pačios pirštelio kopija.
      Aš neklausiu, kodėl. Teisingiau, klausiu vien tik akimis. Smalsumas man užčiaupė burną.
      Pasirodo, jai tiesiog to visada norėjosi... Pati nežino, kodėl... Vieni  tatuiruojasi, kiti veriasi auskarus, o ji pasidarė talismaną iš sidabrinių monetų. Iš to keletos monetų, kurias laikė virtuvėje slaptame stalčiuje su dvigubu dugnu. Šalia brangių papuošalų, užslėptų cigarečių, meilės laiškų, popieriukų nuo šokolado ir visokių kitokių reikšmingų  ir svarbių smulkmenų.

      Vieną dieną, po vyro mirties, ji tiesiog tvarkėsi.
      Valydama slaptąjį stalčių, įsidūrė pirštą.
      Nežinia kada, matyt paskubomis užstumdama stalčiuką, buvo palikusi adatą. O gal ta adata nepastebėta gulėjo šimtą metų, nuo prosenelės laikų… Juk stalčiukas su siurprizu jai atiteko kaip giminės palikimas.
      Adata buvo sena ir surūdyjusi, su įvertu juodu siūlu. (Vėliau paaiškėjo, kad jos smaigaliukas buvo nulūžęs.).
        Dūris buvo nestiprus. Skausmas greit atlėgo.
        Ji pavartė adatą rankose bandydama kažką prisiminti.
        Ak, taip… čigonė, kuri būrė  dar jos senelei, kai ji pati tebebuvo maža mergaitė...
      Čigonė liepė adatą susukti į laikraščio skiautę ir saugoti. Kodėl? Kam? Šito ji jau nebeprisiminė. O gal ši adata jau nebe ta? Gal ir čigonės nebuvo… Kažkas lyg ir liko atminty … Sunku pasakyti… Lyg tai…

      Mano šuo neramiai timpčiojo ranką. Jam pasidarė nuobodu. Man pasidarė jo gaila. Todėl ir aš tapau nekantri.
      Nepykite. Papasakosiu jums viską pagreitintai…

      Šalia adatos, kuria įsidūrė, mažame rankų darbo maišelyje gulėjo sidabrinės Romos imperijos laikų monetos.
        Jas po vieną iš Italijos daugelį metų jai vežė mylimasis - jūreivis.
      Anksčiau jas slėpė nuo vyro. Dabar, kai jau nebereikėjo slėpti, ji sumanė kažką iš jų pasidaryti....
      Tik tiek.

      Atsisveikinau gerokai nusivylusi. Tikėjausi kažko ypač nuostabaus…
      Ėjau tempiama savo balto nekantraus šuns ir galvojau: kokia logika šiame jos pasakojime? Jokios... Nieko konkretaus... Ji galėjo ir nepasakoti, o aš galėjau ir nežinoti...

      Bet, iš kitos pusės, tai juk smulkmena. Mažytė smulkmena. Apie tai, kaip gimsta vizijos...
      Juk vizijoje nėra nė lašo logikos. Jokios. Logika, matyt, atsiranda tą viziją įgyvendinant.
     
      Pasisėmiau iš kišenės saujelę saldžių  džiovintų ananasų ir susimečiau į burną - smulkmena, pamaniau, o kodėl pirštas?