Slyvos šakelė

Jo buvo ilgi plaukai ir pirštai.
Priėjęs prie fortepijono, pirmiausia
akimis perbėgo visus, negausiai čia susirinkusius.
Pro ją žvilgsnis tarsi praslydo...

Ji sėdėjo pirmoje eilėje, iš krašto.
Skirtingai nuo kitų buvo apsirengusi baltai.
Rankoje laikė ką tik, šią  žiemą, pražydintą slyvos šakelę.

Jis skambino virtuoziškai.  Ne tik pirštais.
Jis skambino, kaip ir matė, visa savo oda...
Jai. Ji tai žinojo. Jautė savąja.

Po kiekvieno kūrinio atsistodavo, nežymiai  šypsojosi ir linkčiojo jam plojančiai publikai.
Į ją nepažiūrėjo.
Nė karto.

Po koncerto gavo daug gėlių, susilaukė komplimentų, rašė autografus, kalbėjosi,
gėrė kavą ir skubėjo į savo didmiestį.


Ant automobilio kėbulo pamatė slyvos šakelę.
Paėmė.
Stovėjo, ilgai žiūrėjo į sniego baltumo žiedlapius ... Paskui – į tolį...
Ilgai.