sename, raukšlių išvagotame veide slypinčios akys sugauna vaiko žvilgsnį.
- ar žinai ką šešėliui reiškia naktis?
- ne, nežinau.
- tai mirtis, o rytas jam - gyvybė.
- kaip tai?..
<.. >
- ar matei tikrąjį upės veidą? vaikas nuleidžia akis.
- tikriausiai ne.
senolės akys juokiasi:
- net stirna, gerianti jos vandenį kasryt, jo nemato... bet jaučia jo švelnumą drėgnom, virpančiom šnervėm.
senoji perbraukia ranka sau per plaukus.
- gyvenimas, vaike, sudėtingesnis negu tau atrodo.
- o kodėl, močiule?
- nežinau, vaikeli. matai, net ir aš ne viską žinau. tikriausiai taip norėjo dievas...
kurį laiką abudu tyli.