Šokanti višta laukinė

Pažadinu prisnūdusius
Rasos lašus
Ir ant ramunės trynio
Susuku aš valso ratą,
Staiga nusviedžia  žemėn
Spiegianti tyla –
Ledinę skraistę
Ryto saulė meta.
Aš šokanti višta
Laukinė
Saulės nemačiau,
Todėl iš siaubo
Akys susigūžia,
Krentu į glėbį
Lapei, pasmerktai
Mane nekilusią medžioti.
Aš nepažįstu lapino –
Apakino aušra,
Ugniniu nuometu
Išdegino akis.
Iš skausmo šventas
Suklykia gaidys –
Rytinio grūdo
Nesuspėjo paaukoti..