Keista būna man skaityti
kai kurias eiles rašykų:
lyg tai velnias, lyg tai tvanas
sujaukė mintis Antano.
Žiū mintis čia katę gina,
žvaigždę piešia, ar Tėvynę,
pasikausčiusi žodynu,
ne bet kokiu - tarptautiniu.
Ieško dvasiškieji ponai
turtų, lobių, ir žetonų
nebūtuose reikaluos -
ponas Dievas tesuvoks.
Juk išties, keista mada -
seksą rišti su malda,
pasakose ryto rato
įskaityti kraujo lašą,
egzistencines problemas,
filosofines dilemas;
pinti, rinkti, verst į krūvą
sapną, akį, armatūrą,
dar įbert šiek tiek kančios..
na ir laukti kol paplos.
Nežinau, gal aš toks keistas,
paprastas, nerimtas vaikis,
bet nesuprantu aš tų,
išganingų rašliavų,
žodžių kratinio nerimto,
"tarp eilučių" padabinto.
Gal esu aš nemadingas?
Bet žavumo man nestinga
paprastuose kūriniuos
kupinuose šilumos..
Primityvūs net vaizdai
perteiks daug neįprastai,
nes ir mūsų juk kalba
tam be galo tinkama.
Gal nešokim aukščiau bambos,
juodos avys, baltos lankos,
gali būti tikrai gražios,
ir be gotiškų miražų,
reikia tik šiek tiek širdies,
jausmo, nuotaikos, vilties,
ir truputį pakantumo,
prieš kitų primityvumą.
-
Nebandau ko nors įžeisti,
ar ką nors labai pakeisti,
visko yra, visko reikia,
po truputį viskas sveika;
tad šį sykį tiek žinių,
paskutinį kart tariu -
nebekiškim tos mados,
nežinia iš kur trauktos.