Saulėgalvis

Iš po žibinto šviesos bepulsiam mieste
Išsirito žavus saulėgalvis,
Nusijuokęs tarytum įkaušę dievai,
Sušoko šiai dienai euforijos šokį...
Ir nutipeno jis link sunaktėjusios gatvės,
Kur inkarais apsikarstę plūduriavo žmonės,
Jau lombarduose juoką jie buvo įkeitę
Ir tik pamirštam antikvare galėjai rast sudilusį šypsnį...


Prd.: Tad saulėgalvis kaip tas... na tas - prometėjas,
        Kiekvienam tų žmogystų į ausį šnabždėjo:
        "Nivjibienas" grožis jums dovanotas,
        O jūs su dangum dar žaist neišmokot,
        Surambėję jutimai ir išjautimai
        Visai prasmardins sudaiktėjusią dūšią.


Jis apsvaigęs bučiavos ir drabstės šviesa,
Imunitetą grožiui išvogti norėjo,
Aistrom, meilėm ir kūnu tik mintąs
Saulėgalvis progresuojančia laime apsirgo.
Jis viešės tiktai dieną- laisvadienį žemėj,
Kur sparnų auginimo kursus atidarė,
Šviesos šokiu bepulsį miestą gaivino,
Žemės traukai pasipriešinimo šokį mokino...

Prd.: Tad saulėgalvis kaip tas... Buda ar Jėzus
        Be galo linksmai ir truputėli Šventai staugti pradėjo:
        "Nivjibienas"....... ir t. t