Sapnas

Aušo. Į ąžuolų girios laukymę besiskverbianti ryto šviesa nedrąsiai iš patamsių ištraukė akmenyje iškaltą gultą. Per naktį jame rusenusi ugnis nyko, iškvėpdama vis plonesnes dūmų gijas, netrikdomas nei menkiausio vėjelio, nei paukščių plasnojimo. Atsitiktinai į laukymę užklydusi stirna, lyg ugnies nudeginta, šoko atgal į girios tankmę ir vėl tapo tylu. Nei medžių ošimo, nei paukščių čiulbėjimo.

Sulig pirmais saulės spinduliais vienas paskui kitą laukymėje pasirodė septyni žyniai baltais aprėdais. Pirmuoju akmens link žengė Rastas Erelio Lizde - seniausias žynys. Paskutiniuoju vorelėje ėjo jaunėlis - Mylintis Kiekvieną. Vyrai pusračiu susėdo priešais akmenį ir ilgai tylėjo.

- Aušrą Išvydęs gražiai sapnavo, - galiausiai tyliai pratarė Rastas Erelio Lizde. – Apuoko ūktelėjimu atėjęs, tuo pačiu išėjęs, tekyla jis lengvu dūmu aukštai virš gyvasties.
Žyniai pritariamai palingavo galvomis. Ir vėl tyla.

Už geros valandos, neiškentęs, Mylintis Kiekvieną nedrąsiai paklausė:
- Kas toliau?
Vyriausiasis, tartum neišgirdęs klausimo, atsistojo ir priėjo prie akmens. Pasėmęs iš gulto saują pelenų, stipriai sugniaužė kumštį ir užsimerkė. Pelenams siaura srovele nubyrėjus ant žolės, žynys pliaukštelėjo delnais, nusivalydamas likučius ir balsiai sušuko:
- Kas yra gražu, tas turi būti. Tesapnuoja Besiilgintis Minties.
Ištartus žodžius aidu atkartojo Kreivasis kalnas, paskleisdamas juos Šventaragio slėnio ąžuolų viršūnėmis – vėl ir vėl, vis tyliau ir tyliau, kol garsas paskutine banga sugrįžo atgal į laukymę „... tesapnuoja Besiilgintis Minties...“
- Kalnas pritarė, kalnas pritarė, - nuvilnijo šnibždesys sėdinčių žynių tarpe.
- Mylintis Kiekvieną, atvesk jį, - paliepė Rastas Erelio Lizde.
Jaunėlis, džiaugdamasis, kad pagaliau gali kažkuo užsiimti, energingai pašoko ir skubriu žingsniu paliko laukymę.

Mylintis Kiekvieną grįžo tik vakarop, atsivesdamas naujai sapnuoti išrinktą Besiilgintį Minties - tvirto stoto vyrą nudryžusiais apdarais. Tas, privestas prie akmens, šiek tiek sutrikęs, bet visai neišsigandęs, mindžikavo, žyniams smalsiai jį nužiūrinėjant. Dar išrinktojo laukdami, jie kruopščiai išvalė akmeninį gultą, išbarstė pelenus laukymės pakraščiuose ir nuplovė akmenį netoliese gurgiančio šaltinio vandeniu.

- Ar žinai, kodėl tu čia? – nesmagią tylą klausimu nutraukė Rastas Erelio Lizde.
- Man Mylintis Kiekvieną sakė, jog Kreivasis nori, kad aš sapnuočiau, - atsakė Besiilgintis Minties ir netvirtai atsiprašė, - tik va, aš dar miego nenoriu.
Paskutiniai jo žodžiai pralinksmino žynius. Net ir niūrokai atrodantis vyriausiasis nesulaikė šypsenos:
- Naktis čia pat. Mes palauksim, nepergyvenk, palauksim. Tu tik prigulk pailsėti.

Vyras nuolankiai linktelėjo ir buvo besiruošiąs atsigulti čia pat ant žolės, bet Rastas Erelio Lizde ranka sustabdė jį ir parodė į akmenį. Besiilgintis Minties iš pradžių lyg ir suabejojo, tačiau pakluso ir įsiropštė į akmeninį gultą, storai išklotą neseniai nuskintais ąžuolo lapais. Kiek pasikuitęs, jis galiausiai patogiai išsitiesė ant nugaros. Tuo tarpu, žyniai apstojo gulto galvūgalį ir choru pradėjo tyliai niūniuoti monotonišką lopšinę.

Besiilgintis Minties kvėpavo vis lėčiau ir lėčiau. Jis dar su pasididžiavimu spėjo prisiminti vakarykštę medžioklę ir jo nudobtą didžiulį taurą. Mintimis grįžo prie laimikio, perbraukė delnu per šiurkštų žvėries kailį ir pasijuto labai pavargęs. Prigulė ten pat žolėje ir iš karto užsnūdo. Sapnas prasidėjo vilko kauksmu nuo Kreivojo kalno pusės.

Žyniai vėl susėdę ratu, lyg saugodami Besiilginčio Minties miegą, tylėdami laukė.  Atsitiktinai į laukymę užklydusi stirna, lyg ugnies nudeginta, šoko atgal į girios tankmę ir vėl tapo tylu. Nei medžių ošimo, nei paukščių čiulbėjimo. Gyvenimas tęsėsi.