Žodėtojas

Ėėėėė... Kentės tie šunsnukiai – tikrai kentės
Skausmus, tragedijas, agoniją tyloj
Už tai, kad iki kelių purvinoj baloj
Aš ieškau geležėlės – pyktis neatlėgs.

Aš murkdaus, o geriausią mano „maikę“ dilina liūtis.
Per ūžesį jau niekas neišgirs, kaip plūstuos padorumui už ribos,
Ir nieks nepaklausys, šneku kaip kalbai virš kalbos.
Lašai taip slegia ir aš nieko nerandu, o tuoj naktis.

Ne! Nepasiduosiu – pažodžiui išversiu kūdros dumblą
Ir geležiuką savo spindintį surasiu – vardadienio tai bus man dovana,
O nuogutėlė mūza Erata, teprisidengus septynstyge gitara,
Spoksodama padės laimėti šitą bjaurų jų ir mano karą.

Šlykštynės! Atmatos! Purvan jie įmetė tą žavų meistro darbą,
O aš po vandeniu knisuos – vis delnu rūgštų lietų perbraukiu.
Tai vargas! Kiek gi visa tai užtruks dienų? Tiek to, juk nesvarbu...
Vis tiek aš tą blizgutį parsinešiu – bent į savo kapą.