vieno dantisto kolekcija

kiekvieną popietę
atsargiai apsižvalgęs
pasalūniškai sėlina
tykiai kaip vaikas
kaimyno sode
ant pirštų galų pasistiebęs
nedrąsiai paliečia
gelsvą dėželę
nerimastingai barškančią
kviečiančią
skaičiuoti tūkstantąjį kartą
dantų perlamutrą
rūšiuot
atsiminti kiekvieną virptelėjimą
kiekvieną atodūsį
sutilpusį kaulo dalelėj
paliest
po to paslėpt iš naujo
tamsiame stalčiuje
kuo toliau
nuo savęs