Apraizgys tave užmaršties voratinklis,
Tad pabūk viena, prie vienatvės pratinkis.
Metai ristute nušuokos negrįžtamai,
Sumažės draugų, nebeliks pažįstamų.
Širdį ardys nerimas, tartum upė užtvanką,
Kiek žiaurus gyvenimas karsto dangčių užtrenkė!!
Pažiūrėk į kapines-gėlės, žvakės, kryžiai...
Iš nežinios atėję, į nežinią sugrįšim..


odeta




