Kalėdų pasaka

Šiandien pirma žiemos diena, po nakties apibarsčiusi sniego pudra žemę, medžius ir visą dangų. Šaltas vėjas suka baltas skiauteres, ritasi kūliais nuo stogų ir švilpia langų plyšiuose. Tokią baltą sekmadienio popietę mintys pačios bėga tolyn. Jos bando pasivyti tą vienintelę metų naktį, kai žmonės atveria savo širdis kitiems. Dar anksti nekantrauti, bet neparašyta Kalėdų pasaka jau slapstosi popieriuje, kaip žolių miegas užpustytame lauke. Ir tylus paslapčių ilgesys svajoja ją nutverti, nors trumpam įsileisti vidun ir paklausyti.
Ji jau čia, ar girdi? Speigo pirštais barbena į duris, žiūri vidun pro užverstą lapą ir laukia pasirodysiančių kalėdinių dvasių.
Žiūrėk, užgeso šviesos. Tik židinio angliukai dar tyliai šnekučiuojasi ugnies liežuvėliais. Jie baikščiai mirkčioja vienas kitam, krūpčioja grauždami sausos pušies žievę ir kažką savaip ginčijasi. Bet štai vienas labiau įsikarščiuoja, grybšteli užsilikusią malką ir kambarys nušvinta nuo pažadintos liepsnos šokinėjimo. Kol ugnis nepražus pelenuose, gal mes spėsime ką nors sužinoti.
Matau apkrautą Kalėdų salą, taip pat paliktą laukti atlėksiančių dvasių. Prie krašto nedrąsiai šypso prakąstas pyragėlis pilna burna aguonų. Jaučiasi kaltas, kad kažkas pamiršo jį suvalgyti. Šalia blizga obuolių pilvai, sprogstantys prisirpusiais vasaros kvapais. Jie pupsi ką moka – didžiuojasi savimi ir išsiūbuotais saulėje prisiminimais. Neišgertas spanguolių kisielius žvilgčioja pro stiklinės šoną į silkės ir grybų pasistumdymus morkų padaže, nes nėra turėjęs savo minčių. O kūčinukai, išsibarstę ant staltiesės, džiūsta pasiilgę krosnies šilumos. Labiausiai nerimauja duonos trupiniai, negalintys pasislėpti po tėvu kepalu. Jie tokie lengvi ir skanūs, kad gali kliūti pirmu grobiu alkanoms dvasioms. Tikėkimės, kad jos neturi dantų, nėra baisesnės už musės šešėlį ir maitinasi tik kvapais.
Anapus stalo banguoja pūkinių patalų kalnai virš lovos. Lengvai kilnojasi nuo gilaus kvėpavimo. Vieno skardžio papėdėje draikosi tamsių plaukų upeliukas, pridengtas vyriškos plaštakos lietsargiu. Suku akis į šalį, kad neišbaidyčiau svetimų sapnų.
O kas gi čia? Nei kūnas, nei veidas, gyvas siaubas!  Gal geriau žiūrėti kur nereikia, negu pabaisai tiesiai nasrus... Net nugara jaučiu, kaip ji tupi tamsiausiame kampe palaužtu sparnu. Užspringusi puse žmogaus kojos, persukta pėda kadaruoja, blykčioja kreiva eilė akių.
Sulaukiau, dingstu greičiau iš tokios pasakos, tegu ją vėjai nujoja. Ką sakai? Tai tik baltiniai, numesti į kampą ant kėdės? Juodiniai, ne baltiniai.  O iš kur ta koja juose? Kojinė, nespėjusi prarasti šeimininkės formos? Sagų akys atėmė man žadą, kad jas kas nukirptų, šiukšlių vamzdžiui sumaitintų.
Ar čia jau visa pasaka?
Ne, tai tik jos pradžia. Dabar mes tylėsime, nes atėjo laikas pasirodyti mažiausioms sieloms, ištrūkusioms šią naktį pašokti laisvėje. Tai mūsų pamestos mintys ir jausmai, nepastebėti judesiai, kuriuos sugeria kambario sienos, prijaukinti drabužiai, praryja nuoskaudos, užtemdo juokas.
Pasiklausyk savęs. Ar girdi?