Aistros žvejonė

Buvo labai menkutė.

Pastebėta tik trečdaliu, šalia apdūlėjusios kolonos, kažkuriam čekų mieste. Graži. Aukšta. Ilgais sunkiais plaukais, rusvai banguojančiais žemyn ... pečiais. Kaip upė. Visas dailus kūnas, kiekvienas linkis ir apčiuopiamas raumuo kaip srauni upė. Ir nuo pečių žemyn - aptakūs klubai. Ir kojos. Kaip šaknys tvirtai į žemę, žemę, žemę. Godžiu žvilgsniu šaunant aukštyn - jos sodrios akys. Taip žiūri pati Patirtis, kai ji nužvelgia tave ir akimirksniu pagamina išvadą arba klausimą. Palydi šypsena. Raudono vyno lūpos, kartais saldaus, tiršto. Kartais sauso. Prie mėsos. Ką aš žinau?

Ji pastebėjo. Nuo prie jos besišliejančios kolonos. Pastebėjo mano brisiaus akis.

Nusišypsojo. Koketė. Ir man sal-du.

Ir aš pradedu savo švelnias fantazijas. Savo švelnų užsimiršimą. Savęs ignoravimą. Tikrovės netikėjimą. Čia. Dabar.

Ji prieina ir kalba. O aš lyg apdujęs. Smuklteliu ant kelių. Ir sakau.

"Aš niekada nesutikau šitaip įkalinto žmogaus".

Ji juokiasi pakėlus antakius. Ji žino, kad aš užmesiu tinklus. Ji galvoja. Jai įdomu, ar aš ją pagausiu. Ji klausia toliau.

"Proto grožis kūno grožyje - harmonija. O aš dar mokykloje įsikaliau sau į galvą, kad šitaip nenutinka. "

Ji vėl juokiasi. Viena jos ranka įsivėlė mano tinklan.

"Atsiprašau. "

Suskėlęs kvailą reveransą, aš nueinu šalin. Šalin. Šalin mano švelnias fantazijas. Stebėjimą. Sekimą. Saldžiausią pamišimo pradą.

Ir tuos nebuvusius tinklus. Šalin.

Buvo labai menkutė. Išaugo. Gimė kažkuriam čekų mieste. Tarp kolonų. Iš pradžių tik trečdaliu. O truputį vėliau - visu ūgiu. Žengė į mano švelnų gyvenimą. Sudraskė net neužmestus tinklus.