Kaip žaibas blykstelėjęs ramią popietę, saulėtą,
Kaip viesulas, prieš tai nevirptelėjus medžių lapams,
Kaip laivas, skęstantis ant gelsvo smėlio kranto
Tu pasirodei neieškotas, netikėtai, su nuoroda „prarastas“.
Suskubę laiko smiltys ima šėlt tarp mūsų pirštų...
Sustabdęs jas galinga potvynio banga užlieji...
Nesuprantu, kodėl imu virpėt ir greitai kilti...
Kodėl išaušta rytas temti nepradėjus?!
Pagauta kaip vagis sunkaus nusikaltimo vietoj
Įtempus žvilgsnį tamsą nagrinėju naktį...
Prieš mano valią tąkart, nesuprantamai
Sukibirkščiuoja, uždega ir nesustoju degti...
Tada kažkas nutinka (ne) priklausomai nuo nieko kito.
Tikrai žinau – abiems mums laukta ir norėta...
Netenka žodžiai turinio, prasmės ir garso.
Vis dar apsvaigus atplėšiu tave ir grąžinu į vietą.
Vėl atiduodu ten, kur saulė visad teka rytą,
Kur medžių lapai virpa tik tada, kai pučia vėjas,
Ten, kur ne mano akys laukia tavo gyvo žvilgsnio...
Vėl grąžinu, dabar visam. Dar netikiu, kad taip arti turėjau...
2003 06 13