Ledinės epochos istorija

Brėžiu kreivę link šiaurės, nes nieks nieko į ją nebrėžia. Ji per šalta karštoms asmenybėms, ir vis dar nesemiama, dėl to laipsniai krenta žemyn, vos tik užsnigus. Net ir pasikeitus brėžinio krypčiai, šalimas vyksta netikėtinai greitai, štai kaip
žmogus prisitaiko prie krypties. Kiek daug veikia aplinka. Gal reiktų tą aplinką prirakinti rusiškoje ruletėje, tada ji visiškai susipainiotų ir nebeatskirtų, kur pakreipti
kitą kryptį.
Atšalimas neišvengiamas, kaip ir pranešė per radijo stotį. Žmonės traukiasi į pietus. Žingsnis po žingsnio. Ir kuo toliau, tuo viskas labiau kaista,.. Ir žmonių akimis
daugiaprasmis kuras, įsikūręs ir kuriamas jau pradeda virsti druska. Aš ją gražiai įpakuosiu, o paskui dailiai pasūdysiu šią situaciją ir sūriai išplėsiu kuo daugiau jos pusių.
Taigi Nubrėžkime kartuves, kad krypčiai ir aplinkai būtų aiškiau, kada pasiruošti viską akimirksiu pakeisti, kaip greit reikia išnešti dekoracijas ir pristatyti kitas.
Būna dar ir taip, kad viskas pradeda užšalti vien dėl to, kad vaidintų paslaptingumą, juk šiais laikais šiaure nieks nesidomi. Paukščiai skrenda iš pietų, vakarų ir rytų.
Įrėminu dar vieną prognozę, šį kartą išgirstu ne per radiją, ir ne iš karštųjų. Todėl šiaurės veidas merkia priešingą akį, priešinga kryptimi. Įžiūri perkreiptą prizmę,
kuri išskaido nubrėžtų linijų perspektyvas ir štai mano brėžinys tampa neformalus.
Išplėtę akis į jį žiūri piliečiai, į tai žiūrėdami politiškai jie nusprendžia mane įkalinti keliems metams už grotų, kad nepakenkčiau genialių valstybės formų išsireiškimams.
Ir štai kabina ant sienų savo perspektyvius brėžinius, prieš tai juos įstiklindami. Ir dar klausimas, kas Jei Ne Tu Kurs Rytojaus Lietuvą?
O aš tupiu kalėjime, siūlais aprišiota gerkle. Išorinis kalėjimas aplenkė vidinį. Šalimas, totalus ledėjimas už grotų panašus į tą atšalimą, kuris prognozuojamas. Bet aš gi
neturiu čia net nubrozdintos radijukės, kuri patvirtintų mano įsitikinimus.
Kalėjimo sienos dvelkė šalčiu, ir vis nesuprantu, kaip jie čia gali konservuoti žmones, juk jie tokios karštos asmenybės.
Staiga labai nustebau dešinėj sienoj pamačius stūksančias duris. Priėjau prie jų ir nuspaudžiau žemyn šaltą rankeną. Durys girgždėdamos atsidarė ir mane pripuolė
keistas rūkas. Žengiau žingsnį į priekį ir rūke pradėjau įžiūrėti nejudančius siluetus. Geriau įsižiūrėjus supratau, kad tai suledėję žmonės. Jų buvo be galo daug, ledu pavirtusių
miesčionių. Vaizdas buvo liūdnas ir kraupus. Delnu priliečiau vienos ponios veidą, ir šaltis nupurtė visą kūną. Žengiau aplink ir kuo toliau, tuo man darėsi baisiau, ypatingai
bijojau pavirsti į ledą... Per rūką nepastebėjau sienos ir į ją atsitrenkiau. Tada pamačiau ant sienos šviečiantį užrašą "LEDINĖS EPOCHOS ISTORIJA".
PRadėjau bėgti atgal, ir ieškoti durų, pro kurias įėjau, nes staiga pradėjo dusinti ledinis šaltis. Pradėjau panikuoti, nes pamačiau sienojoje išsidėsčiusių daug durų. Taikiau
į paskutiniąsias, atidariau ir staiga atsidūriau savo kambaryje, jaukioj ir šiltoj šio miesto skylėj.
Kamputyje birzgė radijukė, lyg vėl mane pasitinkanti miestietiška būtis.
Ir tuoj sutrūkčiojo paskutinį savo atsisveikinimą, t. y. paskutinę orų prognozę. Jie tik pasakė, kad dėl techninių nesklandumų šiandien nebus prognozuojama.