Vaikystės sapnai

Ties riba, kur vaikystė baigėsi
ritasi akmenys, ritasi
Atriekiu akmens abišalę
ragauju, springdamas
savo vaikystę lyg juodą duoną
iš svirno, kurs anuomet sudegė
negyvo šulinio pašonėje.
Ir bėgo Aniokė, močia Mataušėlio,
zimagoro sūnaus
vienatinio,
Šventos Agotos duonos
trupinėlius berdama...
Juokėsi
raudodama durnelė:
Ugne, ugnele
nešviesk raudona,
man ryto saulele.
Ties riba, kur akmenys baigėsi
stovi Mataušėlis.
vienas.