Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Buvo vidurdienis, kai Agota pramerkė akis ir iškart ją persmelkė keistas jausmas. Kas tai tiksliai buvo - ji nesuprato, bet pajuto jog tai jau yra jai pažįstama. Mergina atsisėdo ant lovos krašto ir pradėjo galvot. Galvot apie tai kas jos laukia šiandien. Susitikimas su žmogum, kuris veržias į jos gyvenimą, pro duris kurias ji užtrenkė prieš keletą metų. Ko jis norėjo iš jos? Pakenkt ar padėt? Agota nesuprato, tik gerai jautė jog Pijus keičia ją, keičia kažkokiu keistu būdu. Ji absoliučiai nesuprato ar nori šio pasikeitimo? Gal vis dėl to gerai yra taip kaip yra? Ji juk galėtų visam tam padaryt galą, tiesiog, nenueiti į parką… tiesiog. Ir vis dėl to, jei ji nenueitų, ji neatgautų savo daiktų, kuriuose yra didelė dalis jos gyvenimo. Tad ar Agota turėjo pasirinkimą? Manau, kad ne.
Mergina atsistojo ir tyliai patraukė prie spintos. Galima buvo pagalvot jog ji nenori ko nors prikelti. Žinoma toks elgesys būtu visiškai suprantamas, jei dabar būtų ankstyvas rytas ir kas nors miegotų jos kambaryje. Tačiau čia, niekas nemiegojo, o ir visuose namuose ji buvo vienut vienutėlė.
Agota, dabar jau stovėjo prie spintos, pravėrė ją ir išsitraukė savo rūbus. Juos apsirengė labai atsargiai, paskui susišukavo ilgus plaukus ir išėjo į koridorių. Koridoriaus gale stovėjo didelis veidrodis, ji sustojo prie jo ir pažvelgė į save. Nuo šio vaizdo Agota kruptelėjo. “Nejaugi ten aš? ” paklausė savęs. “Nejaugi ta keista išblyškus būtybė esu aš? Negi aš per tiek laiko tapau tokia bjauri? Juk aš akivaizdžiai stumiu nuo savęs visus žmones, kas gali norėt su tokia net sveikintis? Bet jis su manim kalba. Jam patinka. Dieve, ką aš čia šneku? ”. Agota greitai nusisuko nuo veidrodžio, pasiėmė raktus ir užtrenkus duris išbėgo iš namo. Ji išsigando savo minčių. Jau ilgai Agota nebuvo apie tokius dalykus susimąsčius. Juk visada jai bjaurus būdavo visi, išskyrus ją pačią. Kas dabar atsitiko? Į šį klausima ji nesugebėjo atsakyt.

Ir štai Agota jau parke, ji žengia labai netvirtai, vis artėdama prie savo įprastos vietos. Agota visa virpa, tuoj ji bus ten. O ar ten bus Pijus?
Ne jo dar nebuvo. Ji nemėgo laukt, bet kito pasirinkimo neturėjo. Ji atsisėdo, apsikabino kelius, padėjo galvą ant jų ir užsimerkė. Tiesiog pabandė atitrūkti trumpam nuo visos tos marmalynės.
- Ilgai lauki? - malonia tyla nutraukė balsas, -ku- ku! Tu čia?
- Taip, aš čia. Turi mano daiktus?
- Iš kur žinojai, kad pasiimsiu?
- Sakykim pasitikėjau tavim. Tai gali man juos duot?
- Prašom, - Pijus padavė Agotai kuprinę, - nieko nenori man papasakot?
- Turiu tik padėkot, dėkui už daiktus, o dabar aš einu.
- Palauk, palauk! Vakar tu man nieko nepaaiškinai, todėl paaiškinimo norėčiau sulaukt šiandien.
- Tu man ne tėvas, kad tau aiškinčiaus ką nors!
- Taip aš tau ne tėvas, bet aš žmogus norintis tapti tavo draugu.
Šie žodžiai iškart pakeitė Agotos veido išraišką, pažiūrėjęs į ją galėjai iš kart pasakyt, jog ji įsiuto.
- Kokie dar draugai? Tarp mūsų niekada nebus jokios draugystės, nekliedėk!
- Ko taip užsidegei? Ar aš ką nors pasakiau ne taip?
- Taip! Būtent! Tarp skirtingų lyčių žmonių, niekada negali būt draugystės. Tokia draugystė neegzistuoja pasauly. Ši draugystė greitai pereina į kitokį bendravimą, kuris yra tiesus kelias į mirtį.
- Ką? Kas čia per filosofija? Iš kurt tu gali žinot?
- Iš kur aš galiu žinot? Iš kur? Dėl to, kad taip jau yra buvę ir iš vis čia ne tavo reikalas.
- Ne mano?
- Taip ne tavo!
Dabar įsivyravo tyla. Agota ir Pijus tik stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Jie niekaip nebesugebėjo ištart ką nors. Ir šios tylos minutės kažką apvertė, kažką sugriovė, kažką pastatė. Kažkas įvyko. Kas įvyko negalėjo pasakyt, nei jis, nei ji. Tačiau jie abudu jautė, jautė kažką naujo, seno, keisto ir taip gerai pažįstamo.
- Tai ką, taip ir išeisi? - nuleidęs akis, paklausė Pijus.
- O ką siūlai? - lyg ir piktai atšovė Agota.
-Negi tu visada tokia? Tokia šalta? Tokia pikta? Ką tau žmonės yra padarę?
- Gal jų ir paklausk!
- O aš klausiu tavęs. Jie man nepasakys tiesos, nes ją žinai tik tu.
- Oi, kokios mintys! Eik su jom kur nors…
-Baik! Gal nors truputėli gerbk mane. Gal pagarbos aš ir nevertas, bet…aš matau, kad tau vienai būt yra sunku, todėl tavęs nepalieku.
- Tu žiūrėk, kaip viską žino! Ne perdrąsiai mintimis mėtais?
- Nemanau.
- Tai žinok, laikas susimąstyt.
- Sakai? Gal klysti?
- Ne, Pijau, neklystu.
- O atsimeni mano vardą.
- Ir ką? Aš visų vardus atsimenu.
- Tai tu, šaunuolė! - įsikarščiavęs užrėkė Pijus.
- Dėkui, dėkui.
Dabar jie vėl stovėjo tylėdami. Agota lyg ir norėjau jau eit, tačiau niekaip nesugebėjo pajudėt iš vietos, tačiau ir nenorėjo pripažint to kas įvyko. Jei ji būtu tai padarius, tai būtu buvę nusikaltimas prieš pačią save.
- Gerai, aš tave paleisiu. Galėsiu daugiau niekada neprieit prie tavęs, net nesisveikint. Galėsi vėl visus žmones niekint ir sėdėt užsidarius, nes pačiai yra blogai ir per savo kvailą išdidumą neprisileidi tau norinčių padėt…
- Bet man niekas ir nenori padėt! - su ašarom akyse Agota ištarė šiuos žodžius, nutraukusi Piju.
- Leisk kalbėti man! Padėt tau nori, tik tu niekaip negali to suprast. Todėl galėsi ir toliau sėdėt sau viena, bet prieš tai atsakyk ką tu padarius savo rankoms? - jis paėmė Agotos ranką ir atraitojo rankovę. Agota atsisėdo ant žoles ir pradėjo verkt, dabar jau ašarų nebetramdė.
- Ką tu nori išgirst? Ką? Taip aš žaloju save, taip būtent! Aš taip elgiuos! Ir ką? Nedrįsk manęs teist, nežinodamas dėl ko aš šitaip!
- Tai leisk man tave nuteist žinant viską.
- Ką?
- Paaiškink, kodėl tu taip. Kas turi būti žmogui, kad jis taip elgtųsi?
- Jis turi būt toks psichas kaip aš.
- Prašau papasakok, prašau. Leisk man suprast kodėl tu tokia, o tada amžiams palikt tave ramybėje.
- Nori žinot? Tu tikrai nori žinot?
- Taip aš noriu, aš noriu žinot kokia tu!
- Po galais! Nori mane sugraudint galutinai? Nori mane sužlugdyt? Nekenčiu aš jūsų visų! Tu pirmas žmogus pasakęs tokius žodžius, puiku matos, kad žiūri filmus. Deja tokie dalykai manęs neveikia!
- Neveikia? Tu tuo tikra? Tai ko drebi tada kaip lapelis draskomas vėjo? Ką? Kodėl ašaros liejasi iš tavo akių, o akyse matosi tokia baimė ir toks noras turėti ramybę?
- Taip aš noriu turėt ramybę! Todėl palik mane ramybėje! Prašau, nebekankink daugiau, aš pavargau, aš tiesiog pavargau, - Agota atsigulė ant žolės ir užmerkė akis. Pijus atsigulė šalia, paėmė ją už rankos ir stipriai suspaudė.
Taip jie pragulėjo ne mažiau penkiolikos minučių, visą tą laiką Pijus stipriai laikė jos ranką, net neketindamas paleist. Agota visa tą laiką verkė.
- Žinai, aš ne visada buvau tokia.
- Ką?
- Ne. tylėk, leisk man viską papasakot, o tada likt ramiai amžinai, - Agota nutildė Pijų, o jis ir nesipriešino. Ji suspaudė jo ranką, savo delne ir toliau kalbėjo, - Taigi kaip sakiau ankščiau buvau kitokia. Pirma buvo laikas kai buvau tylenė, tada išdrąsėjau, pasikeičiau. Vėliau tapau tokia, kokią matai mane dabar. Kas lėmė tai? Nežinau. Galėčiau kaltint daug ką, tačiau gal dėl to kalta daugiausia esu aš pati. Sutikau žmogų, kuris maniau, galės būti puikus draugas. Deja klydau, klydau kaip ir visais kitais kartais, kaip dar suklysiu milijoną kartų. Mes ne tapom geri draugai, nors nesakau, kad negalėjom tokiais būti. O taip galėjom, jis buvo puikus žmogus, bet deja tas puikus žmogus pamilo šią būtybę. Taip mūsų draugystė pradėjo byrėt, jis mane mylėjo- aš ne. Visa tai pradėjo mane kankint, vėliau prisidėjo ir jis, galiausiai kankinomės abu, vienas nuo kito ir nuo savęs pačių. Prasidėjo įvairūs šantažai, ilgi pokalbiai, kurie baigdavosi rėkimu vienas ant kito ir visokiom kitokiom nesąmonėm. Mes nesugebėjom susitvarkyt. O ką tuo metu darė aplinkiniai? Jie laikė mus nuostabia pora, jie mane žiauriai slėgė. Tada išnyko toks žodis kaip aš ir atsirado mes. Aš kankinaus, aš žiauriai kankinaus, man tai buvo nepakenčiama. Po truputi pradėjau nekęst visų tų žmonių. Jie sakė, kad yra mano draugai, bet iš jų gavau tik skausmą. Taip aš nykau, o benykdama viduje, pradėjau kapstytis po visą savo gyvenimą. Kapsčiausi kol iškapsčiau tokią duobę, iš kurios nebesugebėjau išlipti. Dabar visa tai kas buvo su tuo žmogum tapo tik maža dalelę, dėl ko kankinaus. Pradėjau landžiot po visą savo gyvenimą ir radau tiek skausmo, ir tiek visko, kad nebegalėjau atlaikyt. Atsimenu kartą verkiau, užsidariau vonioje ir žliumbiau. Dieve, kokia aš žliumbikė! Tada aš atsisėdau vonioje ir verkiau, o iš krano bėgo vanduo, vandens prisipildė visa vonia. Aš užsukau kraną, sėdėjau ir žiūrėjau į tą vandenį, galvojau dėl kokio velnio aš gyvenu? Net nepajutau kaip visa pasinėriau į vandenį, jutau, kad neturiu kuo kvėpuot, atrodo jau viskas pradėjo nykt. Tu, net neįsivaizduoji kokia tai buvo palaima! Deja palaima baigėsi, prabudau ligoninėje. Mat mama įėjo į vonią pasiimt kremo ir pamatė savo vaiką plūduriuojantį vonioj. Vat, tai buvo pirmas kartas, kai pabandžiau žudytis, o paskui pradėjau pjaustytis venas, viskas slydo iš rankų. Kiek jau kartų gulėjau ligoninėj nebežinau ir man nerūpi. Mane visada ištraukia iš mirties, o mama dabar vos ne kas penkias minutes lenda į mano kambarį. Bijo… Bet aš vis tiek kada nors numirsiu, aš pažadu. Ir tada niekas to nesužinos, - Agota paleido Pijaus ranką ir atsistojo.
- Kur eini?
- Man laikas, - ji pasiėmė savo daiktus ir apsisuko eit, - ate ir ačiū.
- Prašom ir ačiū tau, - Pijus suprato, kad turi ją paleist, kad jai reik būt laisvai.

Praėjo kelios dienos, Pijus ėjo į tą parką, dar tikėdamasis ją pamatyt. Tolumoj pamatė būrį juodai apsirengusių žmonių. Jis priėjo arčiau pažiūrėt. Širdis jautė, kad tai nieko gero nežada, ji buvo teisi. Pijus pamatė mažą mergaitę laikančią įrėmintą nuotrauką, o joje Agota. Vaikino akyse iškart atsirado ašaros, jis pradėjo verkt. Pastovėjęs dar penkias minutes, jis priėjo prie tos mažos mergaites ir paklausė:
- Koks buvo šios merginos vardas?
- Agota.
- O kur ji palaidota?
- Ji, a nežinau kaip ten vadinas, bet ten labai gražu, tai vieta ant kalno.
- Gal senosios kapinės?
- Aha, jos.
- Agnese, ateik čia, -pasigirdo moters balsas.
Pijus dar pastovėjo, pažiūrėjo į tuos žmones. O tada nuėjo, nuėjo visiems laikams. Tada jis neaplankė Agotos, jos amžinosios ramybės vietoj.

Praėjo keturiasdešimt metų…Pijus buvo jau ne tik tėvas, bet ir senelis. Vieną rytą jis iš savo sodo, kuriame augino baltus jazminus, nuskynė vieną gėlytę. Sėdo į savo mašiną ir nuvažiavo į senas kapinaites ant kalno. Pasivaikščiojęs ten gerą valandą atrado Agotos kapą. Jis buvo dailiai sutvarkytas, o prie antkapio buvo pamerkti balti jazminai. Pijus padėjo savąjį. Ir pastovėjęs ilgoką laiko tarpą, tarė:
- Aš, tavęs, niekada nepamiršau, Agota...
2004-08-30 09:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-14 13:26
Dunkelheit
hm, jei žmogus nori nusižudyti, kwailystė yra jį laikyti gywenime.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-30 16:41
varrna
jega
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-01 20:19
isvykau
oo..nuostabu!
cia ypatingai tiko dabar grojantis Beethoven'o - Moonlight Sonata...
net nemaniau kad taip baigsis...tiesiog NUOSTABU!
aplodismentai is mano puses.;)*~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-14 20:21
frette
man patiko primine kaikurios zmones....is agotos puses...
o ypac viena drauge....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą