Bardo klajonės II 2d.

Atsipeikėjau nuo aštraus skausmo šonuose. Kažkas atsidėjęs spardė mano ir taip sulaužytus šonkaulius. Sveikąja ranka šiaip taip sugriebiau niekadėjo koją ir silpnai spustelėjau. Piktadarys suriko ir ištraukė užsiliepsnojusią savo koją iš mano rankos. Ir čia pat, vėl man įspyrė. Jau buvau benugrimzdąs į palaimingą tuštumą, tačiau spyriai liovėsi, o ant mano galvos pasipylė ledinis vanduo. Kai vandens srautas baigėsi, prunkšdamas ir spjaudydamasis atsimerkiau. Prieš mano akis nušvito giedras vidurdienio dangus. Tiesa, ne toks kaip visada: dabar jį dengė kažkokie virbai. Pažvelgiau į šoną ir išvydau mišką, taip pat apjuostą virbais. Dar truputį pagulėjęs, suvokiau, jog čia mane juosia virbai. Aš buvau uždarytas narve. Stengdamasis nepajudinti sulaužytos rankos, pasirėmiau kita ir šiek tiek kilstelėjęs apsidairiau. Aplink, sustoję ratu mano narvą, stovėjo būrys padarų, panašių į žmogaus ir driežo hibridą. “Raagariai, - iškart sumečiau. - O štai ir Medžėja. ” – pamaniau, tarp driežagalvių pastebėjęs stovylą, apsisiautusią balta drobule.
  - Ateik čia, motinėle, - veikiau išstenėjau, nei sušukau.
Tačiau žmogysta išgirdo ir pajudėjo manęs link. Prisiartinusi prie narvo, ji sustojo ir sudžiuvusiais pirštais įsitvėrė į narvo virbus.
  - O tu nepasikeitei, Pelore, saulės dieve, - demonstratyviai nulenkė galvą stovyla. – Kai mačiau tave paskutinį kartą, tau būtų užtekę ir dviejų pėdų karstelio, o dabar matai, kaip išaugai.
  - Tarsi dabar, tau labai rūpėtų kiek medžio sugadinsi mano karstui, - silpnu balsu nusišaipiau. – Geriau klok, ko nori iš manęs?
  - Tai tu dar nieko nežiani? – apsimetė nustebusia Medžėja. – Aš gi noriu užkariauti pasaulį, po kalėjimo Auksinėje Akyje, labai norisi ką nors sugriauti ir sunaikinti. Ir pradėjau nuo Midrago miškų. Gražiai degė nemirtingųjų medžiai. Bet tu kažkaip spėjai pasprukti iš pokylio. Tad likai neapdovanotas manęs. Pavyzdžiui ilga ir skausminga mirtimi. Ką pasakysi?
  - Jog tu mane sugraudinai iki širdies gelmių, - piktai nusiviepiau. – O dabar sakyk ko nori iš tikrųjų, arba leisk man keliauti, Olerio pilyje kaip tik rengiamas bardų konkursas.
  - Olerio pilies nebėra jau, - ragana pažvelgė į saulę, - jau dvi dienos, kaip nebėra.
Sunkiai atsidusau. Ko norėti iš pamišusios raganos.
  - Bet tu taip ir neatsakei, ko iš manęs nori? Jei norėtum mano mirties, būtum nužudžius vakar kirtavietėje. Taigi kalbėk, arba aš keliauju namo. – pabandžiau pajuokauti, nepaisydamas vis didėjančio skausmo šonuose.
  - Koks buvai juokdarys toks ir likai, - Medžėja paplekšnojo man per žandą, -  Matai, aš puikiai žinau, jog tu negali manęs įveikti, kaip ir bet kas šiame pasaulyje. Tačiau vakar, tu mano širdyje pasėjai abejonę. Koks ten ginklas, vadinamas Mėlynąja paukšte?
Man kažką neaiškaus numykus, ragana tęsė toliau:
  - Tai va, aš noriu pamatyti tą, kuris gali padėti sunaikinti mane. Ir tu mane nuvesi pas ją.
Norėjau sušukti “niekada”, tačiau greit persigalvojau. Didžiam Medžėjos nusivylimui, silpnu balsu ištariau “gerai” ir leidau sau panirti į gilų miegą. Antrą kartą pabudau nuo smarkaus kratymo. Miegas padėjo šiek tiek atgauti jėgas ir aš nusprendžiau, jog reikia užsimti savo kūno lopymu. Sveikąją ranką ištiesiau į saulę ir ėmiau gerti jos skleidžiamą energiją. Po kelių minučių mano sudaužytas kūnas tarsi atgijo. Saulės energija išsiliejo po visą kūną. Pajutau, kaip šiltos srovelės teka galūnėmis, į vietas atstatydamos sulaužytus kaulus. Ne pats maloniausias jausmas. Dar po keliolikos minučių, jau galėjau atsisėsti narve, nebijodamas prasidurti plaučių šonkaulio nuolauža. Po paskutiniojo mano sąmonės praradimo, mes nukeliavom ganėtinai toli nuo kirtavietės. Apželgiau raagarius, tempiančius vežimą, kuriame buvo mano narvas. Šarvuoti odiniais šarvais, jie visiškai nepanašėjo į laukinius raagarius, kurių apstu pietuose. Rodos, jog Medžėja surinko tikrai neblogą armiją. O beje kur ji pati? Aš pažvelgiau pirmyn. Kiek tik akys užmatė, driekėsi tvarkingai išsirikiavusių driežagalvių eilės. Ragana nekeliauja kartu? Tik labai didelėmis valios pastangomis, atsisakiau sumanymo pasprukti iš nelaisvės. Gerai pamąstęs, suvokiau, jog tai nieko nepakeistų. Anksčiau ar vėliau Medžėja vis tiek mane sugautų. O juo labiau, kad dabar dar ir keliaujam ten, kur man reikia. Tad nusiraminau, ir pasistengiau net pasimėgauti kelione. Tai nebuvo lengva, nes narvo grindys tikrai nebuvo pritaikytos žmonių pervežimui.
Po kelių dienų nuobodžios kelionės, aš staiga pastebėjau, jog mes keliaujame pažįstama vietove. Šiek tiek susidomėjęs, bandžiau prisiminti, kur man tos vietos matytos. Taigi čia Friligo laukymė, tenai Eigelio kalnynai, vadinasi... Mes keliaujame prie didžiojo mago? Net pats suabejojau, tuo ką pasakiau. Ko Medžėjai gali prireikti iš statulos? Taip man besvarstant, narvas truktelėjo sustojo. Pakėliau akis. Priešais mane plytėjusi laukymė, dabar juodavo nuo raagarių. Jie stovėjo išsidėstę tvarkingomis eilėmis ir sutartinai stūgavo kažką savo kalba. O priešais juos, skiriamas tik nedidelio ruožo vandens, stūksojo didysis magas. Gigantiška marmurinė statula žmogaus, vienoje rankoje laikančio knygą, o kitoje žaibą, buvo pastatyta dar prieš mums ateinant valdyti pasaulio. Ir tik Senojoje sakmėje užsiminama apie tą statulą. Vadinasi, stovyla buvo nepaprasta, jei Medžėja surinko tokią armiją, kad galėtų priartėti prie didžiojo mago. Ir čia nustebęs apsidairiau. Taigi aš niekur nepastebėjau šio sambrūzdžio kaltininkės – Medžėjos. O tuo metu, raagariai sustugo vieningu balsu ir pasileido per laukymę link statulos. Susižavėjęs stebėjau, kaip tūkstančiai driežagalvių puola į vandenį darniomis eilėmis ir plaukia į salelę. Pirmiems raagariams išlipus iš vandens, aš jau buvau supratęs, ką sumanė raganė. Tik niekaip nesupratau, kam to reikia. Išlipę iš vandens driežagalviai, puolė prie statulos ir ėmė ją kapoti ietimis bei kirviais. Aplink, baltu debesiu pažiro marmuras. Ir čia pat buvau nustebintas, netikėtai pasisukusia mūšio eiga. Mago ranka, laikanti žaibą, staiga atsigniaužė ir marmurinis žaibas smigo į pačią raagarių tirštumą.