Tyloje

Aš esu karo šauklys. Nors vadinti šaukliu mane gal ir ne visai pritiktų, mat šaukiu aš labai tyliai ir tik tie, kurie klauso, gali išgirsti. Šaukiu aš ne tam, kad žmonės kiltų į kovą ir su ledine neapykanta tryptų savo priešų vaikus, ne tam, kad kraujo ištroškusio pabaisos klyksmas persmelktų kiekvienos motinos širdis, ne tam, kad sumaitoti lavonai dejonių jūroje sviestų paskutinį prakeikimą – gyvenimui... Šaukiu ne tam, bet, deja, taip bus...

<ar girdi griaustinį?>

Toliau šaukiu, kviečiu žmones pakilti, tačiau į mano tylų klyksmą atsiliepia tik paukščiai, suplasnodami sparnais ir nuskrisdami į saulės nušviestus debesis bei pranykdami juose...

<tai ne griaustinis...>

Bet mes – ne paukščiai ir pranykti debesyse negalime. Mes pranyksime čia. Pranyks visa, kas mus mena. Žingsniai jau arti ir ju aidas vis labiau bauginantis, tačiau visi miega ir niekas negirdi mano širdies klyksmo...

<...užklups miegančius ir kaip gyvulius skerdykloje kapos, plėšys į gabalus, ketvirčiuos...>

...kuris, rodos, apkurtins paukščius. Jau tiek nebedaug jų beliko. Jau vis rečiau ir rečiau mano maldas pertraukia sparnų plazdėjimas..

<kas ten?>

Dar kartą giliai įkvepiu ir pradedu: „Jo Didenybės Gyvenimo ir Jos Imperatoriškosios Šviesybės Meilės vardu įsakau keltis ir stoti į kovą!“. Užsimerkiu ir laukiu, kol išgirsiu paukščius. Tačiau tyla. Nedrąsiai atmerkiu akis ir pamatau ant šakos betupinčią varną. Juoda tarsi pati mirtis, ji didingai tupi ant šakos ir žvelgia į mane lediniu žvilgsniu, nuo kurio visa, kas gyva, praranda prasmę. Ji pasuka galvą ir ant snapo blykstelėjusi saulė mane apakina. Suplazda sparnai – jau paskutinį kartą.

<jau nebetoli... bet tas kraujo skonis burnoje dar tik iliuzija.. dar tik paskutinė baimės išraiška... nebijok...>

---
Uždarau savo kambario duris ir uždegu žvakelę. Manęs čia nėra. Per prastas aš šauklys. Tik žvakelė.

Vilnius, 2002 m.