Praviros durys įleido čion vėją
Laukinį, pašėlusį, pilną gaivos.
Mes rankom sukibę klejojom, dainavom
Ir šokio vylingo dėliojom žingsnius.
Pailsusi, sukniubus klausiau jo:
Ko ieškai čia svetį,
Užklydęs ten, kur niekas dar nebuvo?
Ar dar ilgai čia būt žadi?
Prabilo tūkstančiai balsų
Visom kalbom pasaulio ir garsais.
Vis vien tas plakantis daiktelis
Krūtinėj šalimais
Suprasti neįstengė nė vieno jų.
Išėjo. Uždarė duris,
Suklikusias tonu skaudžiu.
Vėl žaidžia ramybė kaip žaidus,
Laižo vėjo suveltus plaukus.
2002 05 16