Atleisk, esu užkimusi, todėl dabar ta ypatinga proga, kai galiu tik rašyti…
Taigi atvirumas už atvirumą, brolyti, ir nėra čia ko pykti.
Viskas cirkuliuoja, kaip tie drabužiai iš vienos spintos į kitą… Ką parašyti dar? …
Balandžiai seniai nuskrido nuo palangės, palikdami tik baltas plunksnas ir šešėlius.
Sidabrinis žiedelis ant rankos tarkštelėjo atsitrenkdamas į stalą… Bijok artimo savo, kaip pats savęs…
Dabar į viską žiūriu tarsi pro galingą mikroskopą, todėl įgijau siaubingą fobiją - prisilietimo baimę. Vardan to nutapiau tau paveikslą, primenantį aurą. Vardan apsivalymo… Mylėk kitą, kaip pats save…
Gūžteliu pečiais ir paglostau augalą, stovintį ant rašomojo stalo… Stalas lipnus nuo arbūzo sulčių, todėl nuvalau jį rožine servetėle… Rožinis…taip kartais vadina rožančių…
Prie vieno žodžio pridėjus kitą, gaunami keisčiausi dalykai…rožinis kvapas… rožinis vanduo… rožinė akimirka…
Rožiniais nagučiais pabarbenu į stalą. Sučirškia telefonas - užsako auskarus. Plačius su vienu kristalu centre… rožinius… penktadieniui. Atsisveikindama visada palinkiu sėkmės, nes pažįstu laikinumą.
Šį kart tik sušnibždu.
Rašau toliau…
Nepyk, surūkiau tris tavo cigaretes, suvalgiau greifruktą ir išgėriau alų…
Netikiu prietarais, - tik šiaip, dėl visa ko, pabučiavau ant kaklo kabanti amuletą, o kambarį išsmilkiau kvapniais smilkalais…
Bijok manęs… sušnibždėjau tyliai. Paskui surėkiau taip, kad net dulkės šoktelėjo.
Sapnais negali pasikliauti, - jie pamirštami tarsi rūkas vakarėjant…
Aš dabar sapnuoju, - tylutėliai blyksteli mintelė į patį sapną ir vėl nuplevena tolyn.
Lotyniški raštmenys virsta arabeskomis, mintys pajutusios pavojų pasitraukia palikdamos vieta ramiam plevenimui, iliuzijai, rožiniam su geltonu…
Sapnavau baisiai gražų sapną…
Plačiai atsimerkiu, paremiu ranka galvą, nubraukiu plaukus nuo akių ir tvarkingom mažom atskirom raidėm, krypsančiom į kairę pusę, parašau savo nepradėto romano pradžią: ” Po mano prosenelės mirties, taip ir liko pilna spinta nenešiotų suknių. (Tarp jų viena rožinė).
Jas laikė ypatingoms progoms... ”