mėtos

balti rūbai
per juodą miglą
baltas klounas
į stiklo cirką

ištroškę medžiai
suryja siluetą
bekūnėj erdvėj
pakvimpa mėtom

o baltas paukštis
save sudraust pamiršo
sparnus sulaužęs
stiklais paršliaužia

baltos pėdos
ašmenimis iš lėto -
tvanku numirti,
nes vis dar kvepi mėtom