Apglamžytas

kai visos palatos tuščios
nerandu raktų namo
išeinu
tik pagalvę
dar kartą išpurtęs

tavo veidas aplimpa pūkais
bet plaukais man
uždengus akis
paprašai atsimerkti
neturiu kaspinų - negaliu
prunkšteli tyliai
juokinga

vis tiek negaliu
nes per sunkūs vokai
lyg juose būtų
prikišta laikraščių
dar senovinėm
švino raidėm

tavo nuotraukos
verčias kas puslapį
o virš jų stambios
antraštės skambios
lyg vaiko gerklėm

paleistos tarp sienos ir lovos
rodos
mano mintis užrašyta greta
ant palatos lubų
prie basų tavo kojų

kai vis
bandai inscenizuoti žvakę
ir visad uždengi plaukais
akis
kad laikraščių padegt nesugalvočiau
tuščioj tamsoj perdėm apakęs