kalnai...

mano žodžiai be rimo
mintis be jėgos,
mano žingsniai netekę prasmės -
kiek dar truks ši tremtis!..

Pr. aš ir vėl surinku -
kalnai, kalnai, kalnai!
aš ir vėl turiu eiti -
kuo toliau,
kuo aukščiau, kuo sunkiau!..

o sugrįžęs, juk žinai
būsiu jaunas, koks nakčia prie tavęs,
kai vienas kito neatstumiam.

mano šypsnis sunkus
ir tavęs nepaguos,
kvėpavimas mano lyg
traškėjimas žvyro po ratais...

jau rankos mano,
tavęs švelniau nepalies -
tai todėl aš blaškaus!

Pr.

aš kitų nematau, nematau
kas po kojom ir einu
tartum aklas išdegęs akis -
kiek dar truks ši tremtis?!

man jau trūksta spalvų
ir erdvių užbaigti dainas.
tikras kelias ilgėja ir
siaurėja su kiekvienu žingsniu,
ir baigias kai palūžta dvasia!..

Pr.