nelegalios ašaros
sulieja spalvotą pasaulį
nurimk, miegok, vaikeli
sapnais šilkiniais užsiklok
tiktai ant krašto negulėk
nes nusileidus saulei
pagriebs tave už kelio
jėga pilko vilkelio
pagriebs
nuneš miškan
ir paguldys
po krūmu laukiniu
taip ir augsi paklydęs
maitinsies laukimu
temstant vaikščiosi bėgiais
kurioj pusėj namai spėliosi
visokius vėjus sapaliosi
juk vagonėliai nežaisliniai
eli, mano eli,
pasigailėk vaikų
ir saugok nuo kalčių
kurių nejaučiu
efata