Visi keliai per lovą

Guli po mano lova
ir skaitai knygas -
tik lenkiškai,
bet Šventą Raštą.

Į mano klausimus
neatsakai nedrąsiai,
mąstau -
iš vis jų negirdi.

Kai užmiegu,
meldies, lyg plėšytum
lapus iš rudenio, -
jis liktų baisiai alkanas.

Veik nevartoji žodžių
ir akių,
tačiau klausytis
nepristinga įdėmumo.

Išvis blogiausia, ką gali -
paneigti išankstines nuostatas,
jos visos atminty,
ir jau nebežinau,
ko klausiau,
tik žinau, girdėjai.
Atsakymas visad
greta (nors vietos ne per daug)
gulėjo.

Supratau.