Modeliukas nuskendo, nes buvo skardinis

Kažkada pažinojau vaiką,
mergaitę, priverkusią kambarį,
virtuvę, koridorių, laiptinę
ir užtvindžiusią kiemą.

Išsigandusios mamos puolė
traukti iš smėlynės atžalas,
o maži plastmasiniai grėbliai,
kibirai, kastuvėliai
sulipo į kadagio krūmą.

Mergaitė vis verkė ir verkė,
kol pavirto žuvim.

Tuomet, suplakusi uodega,
išplaukė gatvėn,
bet, nemokėdama kelio ženklų,
pasiklydo.

Kažkada pažinojau žuvį,
kuri plaukė pro mero namą,
kažką sau sumanius, užsiropštė
lietvamzdžiu,
apžvelgė miestą
ir nuo žvyno nupurčiusi vandenį,
virto paukščiu.

Tuomet pasikrapštė sparną
ir nuskrido.

Kažkada pažinojau paukštį,
nedidelį, laibakojį.
Atlėkęs prie mano lango,
numetė plunksną
ir paprašė gražiai,
kad aš
užrašyčiau jo vardą.

Ir aš užrašiau: Aloyzas.

Kažkada pažinojau save,
priverkusią pilną kambarį,
nušluosčiusią ašaras žuviai,
paukščiui suradusią vardą.

Paskui ėmiau ir įkėliau
save į eilėraštį.










(skiriu J., kad primintų parodyti mano vaikystės kiemą)