Prisiminimai apie nuostabų gyvenimą

Visą gyvenimą praleidau šiuose namuose, šioje virtuvėje. Ir dabar, kai jaučiu, kad leidžiu čia savo paskutines dienas, o gal ir sekundes, mane apima melancholija. O gal tai nostalgija. Nežinau, koks žodis čia geriau tiktų. Nesu gi išsilavinusi. Mano visos gyvenimo žinios sukauptos ir įgytos čia. Viską, ką žinau aš, žino mano šeimininkai. Viską, ką žino mano šeimininkai, žinau aš. Nors aš tik jų tarnaitė. Jie prieš mane nieko neslėpdavo. Vakarais jie ilgai kalbėdavosi, čia, virtuvėje. O aš visada buvau prie jų. Žinojau visas jų paslaptis, žinojau viską apie juos. Dažnai jie kalbėdavo apie jausmus. Labai tuo žaviuosi. Vat todėl ir aš dabar tokia jausminga. Ištikimas tarnas visada supanašėja su savo šeimininku. O aš buvau labai ištikima.
Čia, virtuvėje, jie ne tik kalbėdavosi, o, žinoma, ir valgė. Aš visada būdavau su jais. Prie jų kai jie pusryčiavo, šalia jų, kai jie vakarieniavo... Jie visada mane kviesdavosi. Nemėgdavau tik vieno dalyko. Kai mano šeimininkai vakarieniaudavo prie žvakių. Tada jie pamiršdavo apie visą pasaulį, tuo labiau apie mane. Tai būdavo viena iš tų kelių akimirkų, kai jaučiausi visiškai nereikalinga savo šeimininkams. Iš pradžių tai mane skaudino, bet po kelerių metų pripratau. Bet nepaisant to, tie mieli žmonės negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be manęs. Aš visada su malonumu jiems tarnavau. Bet jie niekada manęs neišnaudodavo per daug. Nors ir galėjo. Kartais mano šeimininkas naktimis ateidavo į virtuvę ir šlamšdavo viską paeiliui. Jis turėjo teisę sulaukti mano pagalbos net ir naktį, nes aš visiškai priklausiau jam, jis mane nupirko, tačiau jis buvo tikrai geras ir manęs neprižadindavo. Stengdavosi apsieiti be manęs. Labai jį dėl to gerbiu ir vertinu. Jis man duodavo pailsėti. Jis mane taupė, ko negalima pasakyti apie šeimininkų vaikus. Bet jie gi vaikai, jiems galima atleisti... Geri žmonės buvo tie mano šeimininkai... Bet geri laikai baigėsi. Jie išvažiavo. Dingo. Pasiėmė su savimi viską, net tas senas sutrešusias kėdes... Ir... Nors visada buvau jiems tokia reikalinga, manęs jie kartu nepasiėmė... Nežinau kodėl... Nesuprantu jų...
Dabar esu viena šiame bute, šioje virtuvėje... Man liūdna ir skaudu... Negaliu sau įsivaizduoti, kad dabar turėsiu naujus šeimininkus. Kad priklausysiu dabar jiems, ir jiems tarnausiu. To neiškęsiu. NE. Tik per mano lavoną. Taip, lavoną... Nieko daugiau nelieka...
Perdegiau. Esu negyva ir nieko nejaučiu. Dabar mane išmes. Kam reikalinga perdegusi lemputė...

FINE
THE END
GALAS, t. y PABAIGA