kaip snaigės

užvakarykščiai vaikai
slepia akis
tamsiuose stalčiuose
paslapčia tiki
niekada nesutikti
savo lemties
atmintim apsigaubusios
senės
standžiomis krūtimis
išmaitinusios
nuodėmių kartą
      užvakarykščiai vaikai
naikina save
laiko spirale susisukdami
inkščia
nemantros lūpose
pigūs laiko ženklai
dyla
    tada pasirodo ji
prabyla raikyta kalba
dalina
riekę po riekės
sprangiai
nerimu kvepiančios
lūpos vilioja
pritraukia
tirpsta
      užvakarykščiai vaikai
                            kaip snaigės