"Tobulas pasaulis"

„Pabudau iš miego. Ir vėl sapnas... “

    Tą rytą buvo gražu kaip kiekvieną. Viktoras lėtai žingsniavo gamtos kilimais. Gėlės lankstėsi lyg norėdamos vyrui parodyti pagarbą. Viktoras aplenkinėjo medžius. Girdėjosi paukščių čiulbesys. Saulės spinduliai tik skrodė dangaus skraistę (jie buvo jau seniai išdažę pasaulį šviesiomis spalvomis).
    Žingsnis po žingsnio. Panorėjęs Viktoras galėjo patekti, kur reikia, akimirksniu, bet jam patiko keliauti šitaip. Vyras norėjo pažiūrėti, ką veikia žmonės. Žingsnis po žingsnio... Prieš Viktoro akis atsivėrė įprastas vaizdas. Su paukščiais skraidantys vaikai. Ne, jiems įmokyklą eiti nereikia. Būtina informacija jiems ir taip teka į smegenis per nematomus, nejaučiamus „laidus“. Tiesą sakant, per juos galima gauti ir reikalingų maisto medžiagų. Paaugliai sedėjo taip, lyg medituotų. Gal klausėsi muzikos. Gal ieškojo informacijos. Ar atsakymų į savo klausimus. Kažkas grojo gitara. Kažkas rašė eiles. Melodija. Juokas. Šnekučiavimasis.
    Žingsnis. Žingsnis...
    Visi darė, ką nori.
    Viktoras dažnai pagalvodavo, kaip jam pasisekė, kad gimė čia šiais laikais.
    Vyras išėjo iš „žmonių telkinio“. Vienas medis aplenktas. Kitas. Viktoro tikslas, „Sfera“, nebuvo labai toli, bet dar jos nesimatė.
    Žingsnis. Žingsnis...
    Viktoras užlipo ant kalnelio, žvilgtelėjo apačion. Šiek tiek žemiau sedėjo jaunuolių pora. Tamsių plaukų mergina prigludusi prie šviesiaplaukio vaikino, kuris buvo ją apkabinęs viena ranka.
    Vyras pagalvojo, kad reikia nepastebėtam už jų praeiti ir lėtai dėdamas kojas, vis žvilgčiodamas į porą, lipo į žemesnę vietą.
    Tada kitoje kalnelio pusėje pasirodė kitas vyras. Šio plaukai buvo susivėlę, o rūbai suplyšę. Jis visai nenorėjo būt nepastebėtas. Pamatęs jaunuolių porą, prišoko prie jų ir pradėjo šūkauti:
    -Kodėl jūs taip ramiai čia sėdit?! Manot, kad tai realybė?! ...
    Jaunuoliai sutrikę žiūrėjo į vyrą. Tokio dalyko nėra matę. Kažkas iš tiesų ant jų šaukė. Tai neįmanoma...
    Tas vyras pradėjo šaukti: „Pabuskit! Pabuskit! “, ir jo rankose sušvito durklas (Durklas! Durklas, šaltasis ginklas). Su žodžiais „Pajuskit realybę“ buvo pralietas vaikino kraujas. Iš krūtinės.
    Viktoras kurį laiką stovėjo sustingęs iš nuostabos, bet greit atsipeikėjo. Kodėl jis tai mato? „Aš nenorėjau to išvysti. “- pagalvojo.
    Žudikas sugriebė merginai už rankos ir paklausė:
    -Ar tiki tuo, ką matai? ... Įkvėpk... Grynas oras? Tai iliuzija. Žmogus tiek laiko teršė atmosferą, o dabar gali džiaugtis jos švarumu? Iliuzija!
    „Reikia kažką daryti. “- pagalvojo Viktoras.
    Staiga grotos apsupo netvarkingąjį vyrą. „Še! “ Viktoras šyptelėjo. Kenkėjas buvo sulaikytas. Kenkėjas. Kaip jam visa tai pavyko? Netvarkingojo vyriškio veiksmai neįmanomi. O gal jis nėra „Tobulo pasaulio“ dalis. Bet kaip tada sugebėjo čia papulti?
    Viktoras paprašė paaiškinimo. „Laidais“ į smegenis atitekėjo pranešimas. Vyras galėjo jį suvokti. „Paaiškinimo nėra“. Taip skambėjo.
    -„Pabudau iš miego. Ir vėl sapnas... “- Girdėjosi kenkėjo žodžiai. - Dabar žmogus viską gali ir viską žino. Tai neįmanoma.
    „Paaiškinimo nėra. “ Ne viską žino.
    Vyras susivėlusiais plaukais iš tiesų nužudė. Tai neįtikėtina.
    Kenkėjas stovėjo narve rankomis laikydamasis už grotų. Kaip tik tą Viktoras ir norėjo matyti. Bet tai tebuvo iliuzija. Kenkti gi neįmanoma...

*  *  *

    Erika atsirado, kur norėjo. Čia ji išvydo vyruką, kuris stebėjo lyg nematomų rankų statomą namą. Pastarasis, kaip Erika suprato, buvo darbas jaunuolio paties. Čia buvo ir dar mintimis konstruojančių žmonių. Gal sau, gal šiaip. Iš malonumo. Mergina peržvelgė visus ir patraukė link to, dėl ko ji čia atvyko.
    „Sfera“.
    Tai vieta, kur žmonės susirinkdavo pažiūrėti įdomybių. Aišku, jie galėdavo patys susikurti sau pramogų, bet buvo smalsu. Ši vieta buvo pavadinta „Sfera“, nes apie stebimą objektą žiūrovai išsidėstydavo būtent tokia figūra (taip buvo galima pastarąjį pamatyti iš visų pusių).
    Fizika?
    Žmonės daro, ką nori.
    Erika tapo žmonių sferos dalimi. Stebimas objektas nepastebimai padidėjo. Jis sukosi ir vartaliojosi.
    „Tobulo pasaulio“ pramoga...
    Kas tai? „Tobulas pasaulis“- tai sudėtinga sistema, kurios dalys yra viskas, kas nematomais, nejaučiamais „laidais“ prijungta prie jos veiklą reguliuojančių prietaisų. Šie nurodo medžiagų (pavyzdžiui, maisto), informacijos tekėjimo kryptis... Kas svetima, negali patekti tarp „Tobulo pasaulio“ dalių, jei nėra prijungiama.  Žmonės, „Tobulo pasaulio“ dalys, gali pasirinkti niekada nepažinti skausmo, neigiamų jausmų, gyventi, kaip geidžia, daryti, gauti viską, ką nori. Deja, tam tikros ribos yra. „Tobulas pasaulis“ gi negali būti be galo, be krašto (tiesa, jis apima vis daugiau). Ir Žmogaus žinios ribotos. Taigi negalima nukeliauti absoliučiai visur, kur nori, žinoti atsakymus į visus klausimus, turėti absoliučiai viską, ko užsigeidi. Tiesa, žmonių norai negali kirstis ar kenkti. Dėl visų šių priežasčių yra naudojamos iliuzijos. Taigi, jei, pavyzdžiui, žmogus turi kokią nerealią svajonę, prietaisai duoda tam tikras komandas smegenims, ir šis patiki, jog ji išsipildė. Vaikui nebūtina duoti žaislo. Jam užteks tik pajusti tuos malonius jausmus, kurie jaučiami gaunant ir žaidžiant.
    „Pabudau iš miego. Ir vėl sapnas... “ Pirmieji žmonės, tapę „Tobulo pasaulio“ dalimi, negalėjo patikėti, kad jis realus, bet tai tiesa.
    Erika žiūrėjo į „Sferos“ vidurį.
    Jai iš tiesų pasisekė, kad gimė čia šiais laikais. Kol pasaulis gavo dabartinį veidą, praėjo daug sunkių metų.
    Tą kartą žiūrovai galėjo pamatyti žmonių kuriamą miniatiūrinę Visatą. Gal kažkada joje atsiras ir protingoji rasė. Kaip žmonės. Tiesą sakant, būtų stebuklas, jei šioje iš viso kas nors gyvo atsirastų.
    „Ką gali sukurt žmogus. “- Pagalvojo Erika. - „O gal mūsų Visata irgi yra kažkokios protingos rasės kūrinys. Pavykęs eksperimentas. Duota pradžia. Toliau- stebėjimas. Kad prisukama mašinėlė važiuotų, kažkas ją turi sukonstruoti ir prisukti. Gal mūsų kūrėjai- būtybės su savo „Tobulu pasauliu“. O argi tai iš tiesų nėra tobulas pasaulis? Jame gali gyvent, kaip nori, ir niekad nejausti skausmo. Sakoma, kad nieko nėra tobulo. Bet šis teiginys pagrįstas tik tuo, kad žmonės dar nesą tobulo dalyko matę. Gal jie tiesiog neišmąsto. O gal „Tobulo pasaulio“ minusas yra tas, jog, šitaip žmonėms begyvenant, vieną dieną užpuls kažkas, kieno puolimui nebūsim pasiruošę. Kažkas, kas sugebės čia patekti, netapęs „Tobulo pasaulio“ dalimi... “