Benediktinų vienuolyne pasaulietė

I dalis

Kažkada vaikystėje mama man pasakojo, kad vienuolynai- tai gyvųjų kapinės.
Važiuodama link vienuolyno, bandau įsivaizduoti gyvenimą 480-550 metais, kada šv. Benediktas parašė "Regulos" įstatymus, pagal kuriuos tekėjo gyvenimas vienuolyne Italijoje. Sunku patikėti, kad iki šių dienų išlikusi ta pati tvarka vienuolynuose. Šv. Benediktą tėvai išleido menų mokslų semtis, o jis, klajokliu tapęs, įkurdino savo vienuolyną ir griežtą sistemą. Iki šių dienų veikia po visą Europą tokio tipo vienuolynai. Iš nekantrumo vos tvėriau, kaip gi ten jausiuosi, palikusi civilizuoto gyvenimo malonumus bei šurmulį, kuris man juk nesvetimas.
Vos pasukus iš asfaltuoto kelio į žvirkelį, atsivėrė plačios, žalios erdvės. Kiek galėjo apglėbti akys- laukai, gojeliai, javų geltoni ežerai, o į horizontą įsirėmę miško medžių viršūnės, ir jokios civilizacijos. Išdidūs šv. Benedikto vienuolyno modernūs pastatai visa dieviška savo didybe traukte traukė į save. Vos spėjus išlipti iš mašinos, nusirito varpų gaudesys per neaprėpiamus laukus, tarsi mus sveikindamas.
- Ar tu tikrai nori čia likti? Juk nesi nei davatka, nei vienuolė- paklausė Klaudas.
- Žinoma, mielasis, aš čia liksiu visą savaitę- nusišypsojau.
Vos jis pravėrė sunkias it antkapis vienuolyno bažnyčios duris, į mane įtekėjo skaisti ramybė, tarsi nekaltas vėjo kuždesys rugpjūtį. Lyg būčiau parėjusi namo, tvirtu žingsniu ėjau per bažnyčią. Pirmiausiai krito į akis kuklumas. Tik du šv. paveikslai, viena vaza su gėlėmis didžiausioje patalpoje ir per vidurį granito akmuo- vietoj altoriaus ant kurio puikavosi patiestas lininis užtiesalas ir iš abiejų pusių žvakidės su degančiomis žvakėmis. Priešinėje sienoje- nedidelis veidrodinis seifas, kur laikoma komunija (tą sužinojau tik vėliau).
Užgaudė vargonai.
- Tuoj ateis vienuoliai. Jiems neleistinas akių kontaktas su pasauliečiais- paaiškino šalia stovinti apyamžė moteris.
Aš tik linktelėjau pritariamai galvą ir laukiau, kada gi pamatysiu prancūzus vienuolius, kurie čia jau 6 metai gyvena. Ko gero visi senukai, pagalvojau pati sau.
Šoninės durys prasivėrė ir juodais apsiaustais po du lėtu žingsniu įėjo vienuoliai. Keli iš jų dėvėjo baltais apsiaustais ir užsismaukę kapišonus ant galvų. Sustoję prieš altorių pradėjo dieviškais balsais tyliai giedoti lotyniškai Grigališkus choralus. Pravilnijo švelnumo bangelės ir netikėtai pradėjo šilti mano plaštakos. Pridėjau karštus delnus prie Klaudo rankos.
- Ar jauti karštį? - paklausiau pašnibždomis.
- Taip. Čia juk vėsu, kodėl tau šilta?
- Reiki energija teka per mane- ramiai paaiškinau draugui.
Tuomet jis paėmė mano ranką, ir taip gėrėme į save trapaus krištolo vienuolių balsus.
Vienas vienuolis- jaunutis, gražutis, rausvais skruostais, turbūt vos 18 metų beturintis. Kas gi jį čia atginė užsidaryti nuo pasaulio? Nepatirs moters meilės, aistrų liepsnos, negirdės savo vaikų krykštavimų. Man jo nuoširdžiai pagailo. Kitoje eilėje stovėjo apie 30 metų patrauklus, jaunas vyras. Kiti buvo brandaus amžiaus žilstelėję vienuoliai. Trumpam dilgtelėjo mintis "gerai, kad aš tik savaitei atsiskirsiu nuo pasaulio į vienumą".
Klaudas vis dar nepaleido mano rankos, o į mane tarsi stulpu iš viršaus tekėjo nepaaiškinama ramybės palaima.
(bus daugiau)