- Dore, miegi?
- ... mhm... beveik...
- Dore, prašau, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
- ... žinoma....
- O tu- tikinti?
- ... mhm. Aš nuoširdžiai tikiu, kad geriausia religija yra abejoti viskuo... labanakt gi.
- Labanakt, Dore. Tu teisi. O aš tikiu abejingumu. Viskam. Ar tai labai blogai? Dore, girdi? Jau miegi?..
Niūri teatro salė, kurioje blausiai buvo apšviesta tik scena, rodos, ilsėjosi po ką tik pasibaigusio spektaklio. Ant grindų dar mėtėsi pavienės bilietų nuoplaišos, oras dar buvo tvankus ir perpildytas gausių, gal net ne visai pelnytų plojimų aido. Tačiau jis sulig kiekviena akimirka vis slopo, susigerdamas į sienas ir užleisdamas vietą graužiamo pieštuko garsui pirmoje eilėje. Aistis sėdėjo susimąstęs ir vartė aprašinėtus naujos pjesės lapus. Ji beveik baigta. Ir ji tobula. Keli paskutiniai Aisčio spektakliai, nors ir labai patiko publikai, bet liko kritikų nesuprasti. „Tai dėl to, kad jų nejaučiau“- tik toks paaiškinimas ateidavo į galvą. Dabar bus viskas kitaip. Žymiai geriau.
Svarbiausias režisieriaus uždavinys dabar buvo susigyventi su pagrindiniu spektaklio personažu- keturiasdešimtmečiu dailininku, kuriam gyventi yra pernelyg nuobodu, kuriam nebeliko nieko įdomaus, nieko, kas galėtų priversti jį vėl apsidairyti aplink.
- Ką reiškia bodėtis viskuo?, - miklūs pirštai glamžo rankraščio lapus, - Ką jaučia žmogus, nebeturintis ko jausti? Kai viskas yra taip įprasta, kad pamiršti, nuo ko prasidėjo. Kai joks kasdienis gestas, garsas, kvapas nebepasiekia tavęs, o ištirpsta kažkur šalia, įstrigęs visiško abejingumo klostėse. Kai gali gauti viską, ko užsimanai. Ne materialiąja prasme. Iki kokios ribos charizmatinės savybės netrukdo gyventi? Mirtinai nuobodu egzistuoti, kai žinai, kas bus rytoj, gali nuspėti savo paties elgesį. Turbūt, ne, tikrai nudėčiau tą, kuris parodytų man mano mirties valandą., - Aistis suraukė kaktą ir atsiduso. Jau prasidėjo aktorių atranka, o jis dar net neįsivaizduoja svarbiausiojo personažo.
- Dore, man sunku. Aš nesuprantu savo sukurtų personažų. Pamečiau save, savo kūrybos idėją. Nebegaliu statyti to spektaklio. Man sunku.
- Meluoji pats sau. Žmogus viską pradeda tik tam, kad galėtų užbaigti. Tavęs, kaip ir manęs ar bet kurio kito, nedomina procesas. Tik pats rezultatas. Todėl mes nieko ir nemylime. Ir baigiame viską, ką pradedame.
- Aš tave myliu, Dore, juk žinai.
- Tylėk... Man keisti ir baisūs tie žmonės, kurie mano, jog gali pažinti kitą žmogų iki galo. Tie žmonės yra kičas. Beprasmis kičas. Tai lyg dviejų įsimylėjėlių akivaizdoje bučiuotumeis su vaškine lėle. Jiems būtų šlykštus toks dirbtinumas. Kiekvienas dalykas turi turėti žmogui suvokiamą ir apčiuopiamą pabaigą. O meilėje jos nėra.
- Tai ką tuo nori pasakyti?
- Verčiau grįžk prie darbo. Tuoj prasidės repeticija, einu persirengti.
Aktorių peržiūros Aisčiui buvo sunkiausias darbas. Tomis dienomis salėje knibždėdavo savamokslių aktoriūkščių, besiviliančių vien dėl savo grožio ir lankstumo sulaukti dėmesio. Ramino tik tai, jog svarbiausiems personažams aktoriai jau buvo parinkti. Beliko išdalinti porą antraplanių ir antikvariato savininkės, dailininko mūzos, vaidmenį. Pastarasis turėjo atitekti ypatingai moteriai. Tai, kuri dievina gyvenimą ir spinduliuoja magišką žavesį, ne išmoktą, o įgimtą. Tokia moteris atėjo tyliai. Nepastebimai. Jau baigiantis atrankai pravėrė salės duris ir pasiprašė leidimo dalyvauti. Aisčiui net nebereikėjo, jog ji liptų ant scenos. Viskas buvo akimirksniu nuspręsta, vos pamačius josios laikyseną ir žvilgsnį. Dorė tą patį vakarą gavo darbo sutartį.
Dorė žinojo, ką reiškia dėmesys. Jo merginai niekada netrūko. Dorė nebuvo iš tų gražuolių, skirtų praeivių akims ilsėtis. Priešingai. Ji mokėjo kontroliuoti savo žavesį. Smulkutė, nedidelio ūgio, blankių veido bruožų mergaičiukė sugebėdavo ištirpti minioje ir tik nepaprastai didelės, riešuto rudumo, lyg nuolatos kuo besistebinčios akys išduodavo, kur slepiasi jų savininkė. Mažai kas įsimindavo Dorės veidą, tačiau ji pati spinduliavo tokią vidinę jėga ir grožį, jog nuo jos žvilgsnio krūptelėdavo net miegantis.
Sau pačiam netikėtai, Aistis be galo įsijautė į pagrindinio personažo vaidmenį. Jis viskuo ėmė bodėtis. Savo aktoriais, kūryba, knygomis, draugais. Vienintelis įdomus dalykas pasaulyje jam liko Dorė. Mergina, kuri buvo tokia natūrali ir svetima tam snobiškam pasauliui. Dorė mokėjo nuoširdžiai stebėtis tuo, ką mato pirmąkart. Dorė verkė tik tada, kai jai tikrai norėjosi verkti. Dorė mokėjo išnykti tada, kai jai imdavo viskas nusibosti.
Praėjus mėnesiui po atrankos Dorė ir Aistis vienas be kito nebegalėjo miegoti, valgyti, egzistuoti. Ne, tai nebuvo meilė. Greičiau trauka. Priklausomybė nuo kito žmogaus. Aistis gėrė Dorės energiją, jos tylų džiaugsmą atradus kažką naujo ir nesivargino to ieškoti pats. Jis nebesidomėjo niekuo. Tik dėjosi galvon kiekvieną bendrą jo ir Dorės akimirką.
- Dore, ar tam, kad galėčiau kurti, aš turiu dirbtinai sukurti, inscenizuoti kančią? Manyje tuščia tuščia. Negaliu užrašyti to, ko pats nepatyriau. Kartoju save.
- Juk sakiau, kad tau kažkada ims nebeužtekti manęs. Aš rami tol, kol sugebu vaidinti. Kai pajusiu, kad nebegaliu, pasitrauksiu.
- Nedink... man tavęs labai reikia.
- Neilgam.
- Kodėl taip sakai?
- Aš moku spėlioti ateitį geriau, nei tu, tiesą sakant. Ir žinau, ką šneku.
- Dore, aš negalėčiau... Negi šitaip manim nepasitiki?
- O tu užmaršus. Nepameni, ką tada prieš miegą sakiau apie tikėjimą? Aš nepasitikiu niekuo. Pasitikėjimas- pernelyg didelė prabanga, kurios negaliu sau leisti...
Spektaklio repeticijos jau ėjo į pabaigą. Artėjo premjera. Aistis nebesuvokė, kad jo egoizmas užgožė viską. Ten buvo tik ta patirtis, kurią jis pavogė iš Dorės. Visame spektaklyje nebuvo nė lašo paties režisieriaus jausmo, išraiškos. Viskas buvo pasisavinta iš Dorės ir savaip perdirbta. Nė vienas merginos gestas, galvos kryptelėjimas nepraslydo pro Aisčio akis. Jis užkonservavo Dorės nuotaikas ir elgesį, liguistai ją stebėjo, provokavo, kad atgaivintų savo sustabarėjusias emocijas. Dabar Dorė tebuvo reikalinga kaip objektinis stiklelis, ant kurio preparavimui galima išdėlioti slapčiausius jausmus ir apšvitinti mikroskopo lempom. Dorė vis dažniau jautėsi tyrinėjama ir jai pasidarė baisu spektaklyje matyti tik pačią save. Kiekvienas jos energijos proveržis buvo šaltai ir sumaniai perkeltas į sceną. Sulig kiekviena diena merginai buvo vis sunkiau ir sunkiau įsijausti į savo vaidmenį, nes tam nebeliko jėgų. Visos jos buvo jau išdalytos.
Premjera pavyko puikiai. Šįkart, rodos, ir kritikai neturėjo prie ko prikibti. Dorė suvaidino pasakiškai ir tik ji viena žinojo, jog rankos nedreba tik dėl nežmoniškos raminamųjų dozės, o akių vokai tokie sunkūs, jog kartais juos reikėjo tiesiog prilaikyti. Aistis sėdėjo pirmosios eilės viduryje ir patenkintas graužė pieštuką. Jo galva vėl buvo pilna sumanymų, malonus įtampos drebulys kuteno kūną, o pergalingos šypsenos veide negalėjo paslėpti net dirbtinai nutaisytas mąslus žvilgsnis. Taip jaučiasi žmogus, pabaigęs jam svarbų darbą.
- Alio, Dore, girdi mane?..
- ... taip, girdžiu, bet aš blogai jaučiuosi. Ko tau reikia?
- Prašau, paklausyk dar. Aš tau noriu daug ką papasakoti. Ar žinai, Dore, kas yra dvasios parazitas? Aš esu dvasios parazitas. Aš nudėjau tave, nes tu man parodei mano ateitį. Ateitį be trūkumų ir rūpesčių. Tavo ateitį. Bet man vietos ten nėra. Ir man prireikė penkių metų pasiryžti šitai garsiai ištarti.
- Ir kas iš to, kad dabar tai sakai?.. Negi manai, kad nuo šiol nustosi kartoti save? Per tuos penkerius metus, kai tavęs nemačiau, man buvo gėda verkti ir baisu juoktis. Bijojau, kad kas nors to iš manęs vėl neatimtų. Todėl neverkiau ir nesijuokiau. Tik tylėjau. Tu ne nudėjai, o išgėrei mane. O kai pasisotinai, išvėmei. Visą. Bet juk dabar nebegersi iš naujo to, kas iš manęs liko?
- Aš prašau atleidimo. Tavo valia, kaip pasielgti. Bet juk ir pati nori ramiai gyventi. Juk sakei, kad viską, ką pradedi, reikia pabaigti.
- Tu išvogei dalį manęs. Turėk sąžinės kalbėti apie valią ir ramybę. Aš irgi noriu ramybės. Todėl tikiuosi daugiau niekada neišgirsti ir tuo labiau nepamatyti tavęs. Tau, rodos, laikas eiti melstis. Savo religijai. Pamatei rezultatą? Taip, jis apgailėtinas, taip, tu jį tokiu padarei. Vadinasi, viskas ir taip baigta. Aš pavargau. Nebenoriu tęsti šito pokalbio...
- ... taip, Dore, palauk... nepadėk ragelio, leisk dar pasišnekėti su sesele...
- Alio, Rasa klauso.
- ... ar... ar galiu paklausti, kada išleisit Dorę namo?
- Pone, čia jums ne traumatologinis, o psichiatrijos klinika. Nežinau, kada pacientė bus išrašyta, tai priklauso nuo daugelio dalykų. Turint omenyje, jog ji čia- daugiau nei penki metai, o pastebimo pagerėjimo nėra, ji vis dar apatiška ir abejinga viskam, manyčiau, kad dar negreitai. Dar klausimų turite?
- ... ne, nebeturiu... nors... ar Jūs tikinti?
- Taip... Čia būdamas nori nenori pradedi kažkuo tikėti. Vieni tiki ateiviais, kiti- skruzdėlėmis, gyvenančiomis po oda, o man pakanka tikėti, jog tai, ką darau, nėra veltui. Aš netgi žinau, kad ne visuomet sulauksiu norimo rezultato, bet nuo manęs bent iš dalies priklauso procesas. Kiekvienam gyvenime reikia turėti kažką tikro ir todėl ypač svarbu žinoti, kad tai pasiekta savo jėgomis.
- Jūs teisi, Jūs velniškai teisi... Sudie... ir dėkui...
Aistis padėjo ragelį, vėl įsikando pieštuką ir papurtė nuo rašymo nutirpusią ranką. Margame pribraukytame lape vietą rado ką tik baigtas pokalbis. „Iki spektaklio premjeros liko trys savaitės“, Aisčio mintys viena kitą vijo žaibo greitumu. „Dar truputį pakoreguosiu ir bus tobula“. Atsistojęs ir prasisegęs marškinių apykaklę Aistis įsikišo į kišenę tą pribraukytą lapą ir švilpaudamas patraukė salės link.
- Dore, miegi?.. Miegok, Dore, kietai miegok. Aš tikiu tavim.


INRI









