Aplankius draugo kapą

Adatos žingsniu
apeisiu tavo guolį
aptvertą stiklo šukėm,
kreivais spalvų vitražais spinduliuojantį.

Prie tavo šventkapio
pažadinta iš dulkių
priglausiu drėgną delną
paliksiu pirštų antspaudus
uolienų kaktoje.

Kaip smėlis byrantys prisiminimai
išsisklaidys alsuodami vėsa
Į juodą žemę, išdegindami žolę
Iki šaltinių druskom tekančių.

Dar vienąkart prabilki aušromis
prieš pasitraukdamas
vingiais paukščių tako,

Tačiau girdžiu tik šlamesį
sudžiūvusių aguonų,
kurios man " sudievu" pasako.