Sulaužius dangų

Sulaužiau dangų,
Užpūčiau žvaigždes,
Apspjoviau veidrodį
Ir savo atvaizdą jame.
Juokiuosi mirčiai už akių.
Juokiuos visur ir iš visų.
    Juokiuos iš ašarų
    Ir iš sapnų
    Ir iš svajonių bei minčių,
    Labiausiai – iš žmonių –
    Kvailų, aklų, nematančių ir nesuprantančių.
    Juokiuos visur ir iš visų,
    Nes pats Pasaulis juokiuos iš žmonių.
Tačiau užvis labiausiai mėgstu juoktis iš jausmų
Ir iš silpnų, ir iš palūžusių, sugniužusių…
Kvailiai. Kvailiai kurie Pasauliui leidžia šiepti
Piktus ironijos o gal grotesko dantukus.
    Sulaužiau dangų,
    Užpūčiau žvaigždes.
    Apspjoviau veidrodį
    Ir savo atvaizdą jame.
    Pamyniau viltį ir jausmus
    Sapnus, mintis, Tikėjimą sutrupinau į šukes
    Pasaulis juokias iš silpnų…