Trys su puse minutės

Aš stovėjau ir drebėjau. Rankose gniaužiau mažutę, pakalnučių puokštę, kai aplink visos moterys tiesiog skendo rožėse, tulpėse, gvazdikuose... Beveik visos ir visi kalbėjosi tarpusavyje, matyt susipažinę per lankymus, o aš stovėjau viena, nuošaliai...
Baisiai norėjau rūkyti ir jau buvau betraukianti iš rankinės cigarečių pakelį, bet staiga susimąsčiau, kad kai jis išeis, vis tiek visi apsikabinimai, visa kita... O aš stovėsiu sau prasmirdusi. Ne. Negalima. Nors jis tikriausiai ne ką mažiau smirdės, bet... Ai. Nerūkysiu. Pakentėsiu. Paskui rūkysime kartu.
Su kiekvienu laikrodžio rodyklės trūktelėjimu, darėsi vis sunkiau nustovėti ant linkstančių kojų, o oras darėsi vis tankesnis mano šienligės iškankintai nosiai. Pakalnutės tiesiog tirpo mano prakaituojančiuose delnuose, ir išvis. Iš šalies turėjau atrodyti itin kvailai. Dvylika metų. Ne tiek jau ir mažai. Jų tarpe dvi "jaunavedžių" naktys kartu ir vienas skambutis į savaitę. Nelankiau jo. Jis manęs to prašė, tuo pačiu atimdamas iš manęs laimę jį bent trumpam pamatyti ir siaubą jį vėl ilgam palikti.
Pagavau save smarkiai trypčiojant. Vis tas jaudulys... Dar trys minutės ir aš laisva. Jis laisvas ir aš laisva. Kai jis man pasakodavo apie tuos, kuriuos išteisino po, tarkim, šešerių kalėjimo metų, jis juos vadindavo paukščiais... Kartais kanarėlėmis, bet dažniausiai karveliais. Jo balse skambėdavo liūdesys ir nerimas... O dabar, še tau kad nori. Jis bus kanarėlė... karvelis... Čia ir dabar. Mano paukštis. Mano ištrūkęs paukštis...
Per širdį perbėgo šiurpuliai. Nusipurčiau. Vis žvalgiausi. Tai į vartus, tai į visas sūnų, vyrų, tėčių ir t. t laukiančias moteris. Vaikų nebuvo. Tik aš. Keista.
Kai jis mane paliko, kai jį uždarė į narvą, man buvo penkiolika. Jis liepė man nebūti ištikimai. Jis liepė... Hm. Jam patiko patyrusios ir dabar tokia buvau aš...

*******

Vartai atsidarė. Tuzinas, gal daugiau vyrų žengė pirmuosius, nedrąsius žingsnius. Lyg kątik išlindę iš tamsaus rūsio, bijotų saulės šviesos...
Moterų gvardija, su visom savo čiaudulį keliančiom gėlėm pasipylė link jų... Visos aikčiojo, verkė, glėbesčiavosi... Vyresnės tampė savo sūnus už žandų, beveik sučiauptomis lūpomis vapėdamos kvailas, močiutiškas nesąmones. Lyg būrys musių apspitusių š. ūdą, štai kaip tiesą pasakius atrodė tas papingų moteriškių būrys. Vyrų nė nesimatė. Užgožti, daug liesesni, jie tiesiog klausėsi, leidosi tapšnojami per pečius ir sėdynes ir šluostė ašaras savo ryškiai apsirengusioms moterims... Jiems rūpėjo ne tai. Rūpėjo visiškai ne tai. Tą puikiai žinojo šalimais stovinti liekna mergina, raudonais iš jaudulio žandais, laukianti savo eilės. Jiems rūpėjo kvapnus, pirmasis laisvo oro gūsis, kurį jie kuo skubiau, kuo stipriau įtrauks į save... Lyg jis būtų paskutinis... O jis bus pirmas. Oras. Laisvas oras. Štai kas dabar labiausiai nedavė ramybės visiems tiems... karveliams.
Bet kurgi jis??
Ir staiga ji išvydo link jos nedrąsiai sėlinantį vyrą. Nesiskutęs, sukumpęs, susivėlęs vyras. VYRAS. Tas žodis jai visą tą laiką nedavė ramybės. Toks jis jai atrodė nepažįstamas ir ne savas. Jai iš akių pasipylė ašaros. Bet toli gražu ne džiaugsmo. Ašaros, kupinos nevilties ir kančios. Ne tokį ji jį mylėjo. Ne apskurusį narkomaną... Ne. Ne tokį. Jis vis ėjo link jos, o ji traukėsi atgal. Ji nebetroško jo prisilietimo. Ji šlykštėjosi. Šlykštėjosi jo susenusio veido ir sutrūkinėjusių lūpų. Jo kalto žvilgsnio ir baisiai didelių pajuodusių rankų... Ji troško to, kurį matė prieš septynerius metus, o ne to, kuris kątik nužengė iš narvo. Tai ne jos karvelis, kurį sapnuodavo kone kiekvieną naktį... Pasiimkit jį atgal... Pasiimkit.
Tie žodžiai skambėjo jos ausyse kai ji pasileido bėgti. Tie žodžiai skambėjo ir jos lūpose, tik labai jau tyliai... Pasiimkit jį atgal... Jis ne mano.

- Tau neturėtų būti gėda...
Dar spėjo dusliai sušukti jis, bet tik sau...
- Tau neturėtų būti gėda skristi...
Jo didžiulės rankos nusviro, o pajuodę paakiai sušlapo. Tai buvo jo fobija. Jo košmaras, kuris išsipildė...

Ant oranžinio žvyro mėtėsi nuvytusi baltų pakalnučių puokštelė...