Avys siauros, joms sunku ridentis

Savęs žalojimas yra tik naujovės pastovumas plyšio užuomazgoje.,.. Pirma atsiranda plyšys, o tik paskui nuogas žmogus ant palangės. Pirma atsiranda bintas
ir tik paskui į jį įvyniojamas žmogus.
Durklai ateina patys.

Bandantis iššokti pro langą nuogas žmogus,
kai didžiulė gentis iš kosmoso prašo užrašyti ore savo
egzistavimo šniūrą, kuris baigiasi ties gyvenimo pasisukimu
į tašką B, kuris yra tarp išprotėjimo ribos ir naujų sąlygų išgalvojimų. Taškas C yra tarp dviejų kosminių pirštų.
Kai mano balsas tampa rašalu, ir du pirštai suėmę, rašo manim ant išgalvojimų paviršiaus
dar vieną bekūnį gimimą, savo naudai... Kai nauda nebeegzistuoja, o tu tampi naudingas. Tada smuikai griežia
laidotuvių maršą, ištikrųjų tik apsigaudami. Kai nėra apgaulės, o jie apsigauna.

Raktas į atgimimo kulminaciją, į gimimo pabaigą, ir pradžios įsikūnijimą . Spynoje raitosi didžiulis gleivėtas sliekas, neledžia
apsivyti raktui į elektros srovę, taip kūnai žaidžia žaizdą.
Pralošk man pragarą.
Sviestu užtepk juodumą ant kritimo, kad žaidimas lengviau slystų, o rašalas niekada nesibaigtų.
Pažymima nauja tragikomedija, ir todėl dienų neskaičiavimo sintetika kuo toliau, tuo labiau tampa labai degi medžiaga,...
Uždek man rojų,..
. Angelų akys kaip du muilo burbulai, kurie nesprogsta. O burbulų nesprogimo procesas ilgas ir sudėtingas. Atominė pelėda pučia muilo burbulus man į gerklę... Springstu.
Kosmose nėra velnių.. Jie įsikūniją tik į vieną tam tikrą rašalinę erdvę, kurioje žmogus būna tik už rašiklį.
Velnio akys garuoja į rojų, todėl jis kalba nesavomis lūpomis. Tada išblaškytai ir nuvargintai melagingų rojaus burtažodžių
labai norisi tiesiog būti kulversčiu į šviežią vilną, sekundės perversmu į srovės sustojimą.

Didelis puodas arbatos..., dar arbatos... Lėkštė kavos,.. Kai plyšys tampa indu, kojos nebeatlaiko šūvių.
Galvoje esantis oras prakaituoja, arbatžolės smilksta į saują, kūnų šokis aplink dramblio straublį, ir visa tai tik idealų įprasminimas.