........angelas.....

Tai buvo graži, šilta vasaros diena. Žydinčiame raudonų aguonų lauke gėles skindama vaikščiojo jauna, gal kokių dvidešimties metų mergina. Tik atrodė ji kažkaip keistai, keistai. Man rodės, kad ji – tai angelas, nusileidęs ant žemės. Ilgiau į ją įsižiūrėjęs, pamačiau, kad jos drabužiai purvini ir vietomis suplyšę, kad jos aukso spalvos plaukai susivėlę ir kad jai iš akių sklinda kažkokia nenusakoma šviesa. Tai nebuvo džiaugsmo švieselės, ne, greičiau tai buvo kažkokios neaiškios baimės blyksniai. Norėjau prieiti, užkalbinti – neišdrįsau. O ji vis tolo nuo manęs ir tolo. Nesiryžau
pradėti ją sekti, bijojau, kad pastebėjusi mane neišsigąstų ir nepabėgtų. Kai ji nutolo tiek, kad, mano nuomone, nebegalėjo manęs pamatyti, pradėjau ją sekti. Man knietėjo sužinoti iš kur čia atsirado šitas angelas. Sekiau ją ir sekiau… Galop pastebėjau, kad ji pasuko link upės… Sustojau. Stebėjau ją iš už medžio. Ji pamažu brido į vandenį su raudonų aguonų vainiku ant savo šviesios galvutės. Taip į ją bežiūrint šmėstelėjo mintis, kad ji – tai angelas, ar kokia kita dangiška, gal netgi viešnia iš kitos planetos… Ji buvo nežemiškai graži, bent man tuo metu taip atrodė. Stebėjau ją ir žavėjausi. Net nepastebėjau, kaip ji priplaukė prie kranto ir ėmė bristi iš vandens. Ji mane tarsi užkerėjo. Aš negalėjau pajudėt. Staiga, nei iš šio nei iš to, praradau pusiausvyrą ir su tiukšmu pargriuvau. Ji, tarsi išgąsdinta stirna, pakėlė galvą ir apsidairė. Pamatė mane ir puolė bėgti. Ji bėgo, o aš vijausi, tarsi medžiotojas fanatas seniai nusužiūrėtą jauną grakščią stirnaitę. Ji vis bėgo ir bėgo, o aš vis vijaus ir vijaus. Galiausiai šiaip ne taip ją pasivijau ir sugavau. Ji muistėsi nelyginant žvėris patekęs į spąstus, o aš laikiau ją suspaudęs savo tvirtam glėby. Pagaliai ji nustojo vaduotis. Stovėjo ir žiūrėjo man į akis nė nemirksėdama. Jos akys tokios mėlynos, tokios didelės ir tokios išsigandusios buvo labai labai gražios. Bet tas grožis buvo kažkoks keistas, akmeninis. Staiga man pasirodė, kad jos akys sudrėko ir ji tuoj pravirks. Aš jau nebelaikiau jos taip stipriai kaip iš pradžiu, galiausiai išvis nustojau ją laikęs. Nieko negalėjau sau padaryti… Stovėjau ir spoksojau į ją, negalėdamas atitraukti akiu. Tokia ji man buvo graži… keistai graži. Norėjau ją prakalbinti, tačiau niekaip nesugebėjau suregzti sakinio, o ji pasinaudojusi mano sumišimu puolė bėgti, kai aš atsitokėjau ir mėginau ją vytis, buvo per vėlu. Kad ir kaip stengiaus niekaip nesugebėjau jos pasivyti. Ieškojau jos tarsi koks beprototis, niekur neradau, klausinėjau žmonių, o jie visi tarsi sisitarę atsakinėjo, kad jokios keistos mergaitės nematę. Daugelis turbūt palaikė mane bepročiu.
    Nors po šio keisto įvykio praėjo jau keletas metų, aš taip ir nesužinojau, nei kas buvo toji mergaitė, nei iš kur ji buvo, nei ką ji veikė tame aguonų lauke. Jos keistai gražias akis  ir dar keistesnį žvilgsnį  aš prisiminsiu visą likusį savo gyvenimą. Tas žvilgsnis, tyro angelo žvilgsnis lydės mane iki mano dienų galo. Aš niekada, niekada jo neužmiršiu…