Žmonių išlikimas arba genų inžinerijos pasekmės (2)

Kai palikome savo laboratoriją, nuėjome į garažą. Tokiam darbui mums reikėjo geros įrangos. Taigi mes pasiemėme savo skraidyklę, keletą automatinių šautuvų, peilių ir daug kitos amunicijos.
  Išskridę mes pamatėme daugybę aukštų dangoraižių, kurie buvo tokie aukšti, kad viršutiniai dešimt aukštų buvo virš debesų. Per tuos kelis metus tie savidulkiai padarai taip prisiveisė, kad jiems reikėjo labai daug namų. Pažvelgus į dangoraižį atrodytų, kad tai visas jo aukštis, bet dar keletas aukštų buvo po žeme. Patys savidulkiai buvo taip prisitaikę, kad jiems beveik nereikėjo deguonies. (Pamiršau paminėti, kad oras dabar yra labai užterštas.)
  Mes nutupdėme savo skraidyklę ant vieno iš namų. Tai padaryti nebuvo labai lengva. Čia, viršuje, namas siubavo. Įnamą patekome per skylę stoge, kurios paskirties taip ir nesupratome. Kaip anksčiau minėjau mes nesame tokie protingi kaip tikrieji žemės gyventojai.
  Patekome į vieną iš tų keistųjų aukštų. Čia nebuvo langų. Viską apšvietė tik keisti šviestuvai, jeigu juos taip būtų galima pavadinti. Šis aukštas turėjo labai mažą laiptinę. Ir čia buvo tik vienos durys. JON2 paėmė visraktį ir bandė atrakinti, bet šis veiksmas jam nepavyko, nes durys atrakinamos ir užrakinamos kortelėmis.
  - Nieko nebus. - nusivylęs tarė JON2.
  - Bus dar ir kaip. Juk mes galime panaudoti vandenilinę bombą. - pasakiau.
  - Deja. Mes jos napasiėmėme. - liūdnai tarė VY5.
  Atrodė, kad jau vis kas prarasta, bet staiga JON2 pratarė:
  - Draugai, neužrakinta.
  Mes tyliai įėjome. Kambaryje stovėjo būtybė. Kaip ir visi savidulkiai padarai, ji vilkėjo sijonėlį ir keistus marškinius. Kambaryje buvo tamsu, tik pro plyšį sienoje ant būtybės krito šviesa. Ji taip apšvietė, kad mes regėjome tik jos vieną veido pusę visiškai apšviestą. Kitos veido pusės nesimatė, bet tamsoje švytėjo kita jos akis. Jums galbūt sunku įsivaizduoti kaip visa tai atrodė, bet patikėkite, tikrai baisiai.
  Taip mes prastovėjome gal penkias minutes ir būtume prastovėję dar ilgiau, bet toji būtybė dingo kambario tamsoje. Ir kodėl tie savidulkiai neturi šviestuvų? Šis savidulkis buvo ypatingas. Jis turėjo jonvabalio genų, todėl tamsoje galėjo pasišviesti.
  Po tamsą mes judėjome lėtai, apgraibomis. Patekome į kažkokią šaltą, metalu atsiduodančią patalpą. Pasigirdo stiprus trenksmas, kurį sekė šaižus, siaubingas galbūt beprotiškas juokas. Užsižiebė šviesos. Jos buvo tokios ryškios, kad net akino. Pasirodo mes pakliuvome į spąstus. ne tik mums reikėjo savidulkių, bet ir jiems reikėjo mūsų. Nežinau kam, gal bandymams, o gal...?