Broliai Ir Seserys

Jeigu tai truktų kiek ilgiau nei įprastos 15 sekundžių, pavyzdžiui visą valandą, manau būčiau to atsisakęs iki pat gyvenimo pabaigos jau po penkių mėnesių nuo pirmo patyrimo su moterimi, lygiai taip pat, kaip atsisakiau papildomo miego. Kadangi retai nutinka tai, ko buvo tikėtasi, aš nusprendžiau, kad viskas gal ir nėra taip blogai. Visai kaip mano tėvas, kuris iki pat mirties nieko nepadarė dėl šio purvino reikalo, bet tik kliedėdavo apie blogį ir purvą, kurį jam davė šis nelemtas užsiėmimas. Jis net priklausė vyrų ir moterų bendrai organizacijai, kuri nežinia kuo užsiimdavo. Sklido gandai, kad jų pačių istorijos, kuriomis visi ten dalinasi, yra tokios bjaurios ir sukrečiančios, kad pagyti nuo šios priklausomybės buvo labai, netgi labai didelė tikimybė. Vargšas mano tėtis! Jį išmetė iš bendrijos tą vakarą, kai buvo jo eilė pasakoti savus nuotykius, kurių nebuvo galima nė kiek iškraipyti, ir reikėjo pasakoti taip kaip viskas ir buvo. Kadangi jis buvo išties puikus oratorius, kažkada net sulaukęs įvertinimo dėl šio talento, savo bjaurius patyrimus jis nupasakojo su šypsena veide, lyg ir laukdamas pritarimų, ar bent jau kažko malonaus, tačiau susilaukė tik keistų žvilgsnių ir netgi juoko, kurio savininkas taip ir liko nežinomas. Ir ką jis tokio padarė, kad reikėjo šitaip smerkti! Žmogus ligotas gal, beveik invalidas, o jie šitaip elgiasi! Gaila, bet jo kalbos turinys yra įslaptintas. Tačiau net neabejoju, kad šis kūdikio veido išties geras žmogus, kuris nuo pat vaikystės buvo engiamas ir skriaudžiamas, ten, toje organizacijos būstinėje (vieta nežinoma) jis buvo eilinį kartą nesuprastas ir išjuoktas. Vienintelis man gerai žinomas žmogus, kuris irgi ten buvo, mano mama, niekada nedrįso apie tai kalbėti. Daugybę kartų prašiau leisti perskaityti tos dienos užrašus (540 lapų), tačiau ji tik užsimindavo apie lapų skaičių, ir tuo viskas baigdavosi. „Brangusis, tausok savo akis, juk nori priklausyti vanagų bendrijai“. Tai tokia bendrija, kurioje susirenka visi turintys fenomenalų regėjimą ir bando atlikti įvairias užduotis. Berniukas, kuris buvo „Tiesiog Berniukas“ (pravardė, kurią jis gavo, po to kai nesugebėjo įlipti į medį ir nuskinti visų obuolių), buvo tikra bendrijos, mūsų „Vanagų irštvos“, (tai dar vienas pavadinimas) pažiba. Nors vaikis ir negražus, tačiau dėl savo genialių sugebėjimu jis buvo ypatingai populiarus tarp moterų, merginų, ir visų, kurie tiesiog klykdavo sužinoję, kad nauju čempionu tapdavo kas nors kitas, tik ne „Absoliutus Čempionas“ (pravardė, kurią gavo visų laikų šauniausias „Vanagų irštvos“ narys, po to kai perskaitė už 30 metrų stovinčią lentą, kurioje buvo užrašytos kažkokios nesąmonės). Nesuklydo nė karto! „30 metrų — didelis atstumas. Ei, Čempione, dabar galėsi stebėti savo žmoną, kai ji bus pas mane! Tik nepamiršk pirštinės! “ Štai taip juokaudavo irštvos nariai, tikri vanagai, kurie kiekvieną ketvirtadienio vakarą skolindavosi „Absoliutaus Čempiono“ žmoną. Vargšas vaikis, išties pergyvendavo dėl to, tačiau tokios buvo taisyklės. „Skylutė ne tik tavo, bet ir kitų: Linkolno (irgi narys, labai intelektualus, panašus i Prezidentą), Bilio Bilio Bilio (B. B. B. – narys, kurio tėvai, Biliai, iškrėtė jam pokštą suteikdami du vardus, visai kaip jo pavarde. B3 – daugelis ji vadindavo), Aikio ir dar kitų klubo narių. “ Štai tokia buvo merginos, „Absoliutaus Čempiono“ žmonos, mergaitės, kuri tik svajojo tapti aktore, kalba, kuri buvo žinoma visiems ir jau seniai atsibodus. Ji bandė Linkolną vadinti JFK, bet nieko nesigavo. Visi vis tiek girdėdavo tą patį.
Vieną dieną „Tiesiog Berniukas“ bandė vėl įlipti į medį ir nuskinti visus obuolius. Tačiau ir vėl jį ištiko nesėkmė. Ranka jau siekė paskutinį likusį kaboti obuolį, tik staiga pasigirdo jo paties tėvo juokas, kuris ir lėmė tai, kad „T. B. “ iškrito iš medžio be paskutinio obuolio pintinėje. „Prakeiktas medis, obuoliai! Tėti, tu kvailys! “ Štai taip dar ilgai kalbėjo „T. B“ bandydamas nuraminti savo užgautą savimeilę ir visiškai sutryptą garbę. Tai buvo paskutinis jo šansas atsikratyti žodžio „tiesiog“. Dabar jis kepa pyragus, kuriais išgarsėjo visoje apylinkėje. O jo fenomenalus talentas jam padeda tiksliai matyti, kuris obuolys tinkamas pyragui, netgi tada kai „T. B. “ sėdi virtuvėje ir stebi medžius.
Kadangi man reikėjo tokio, kuris nebijotų medžių, ir kurio regėjimas būtų dar geresnis už manąjį, aš pasiūliau „Absoliučiam Čempionui“ įlipti į medį, esantį šalia naujojo tvarto (ten ir bus naujasis organizacijos susirinkimas). Jo užduotis — perskaityti ir užrašyti viską nuo didelio stendo, kuriame — santrauka tų įslaptintų 540 puslapių (beje, dabar organizacija vadinasi „540“). Tokia užduotis tikram čempionui išties paprasta, tačiau prireikė kelių valandų kol galėjau surikti „leiskis žemyn, A. B. “ ir gauti savo išsvajotąją 540 puslapių santrauką. Pasirodo, kad tekstas, kurį laikiau savo rankose tapo organizacijos himnu ir tikru pavyzdžiu, kas atsitinka žmogui kai jis pasuka blogu keliu, visai kaip mano tėvas pasuko. Perskaičiau viską iki galo ir vis tiek menkai supratau kas gi čia blogo, jei esi vedęs savo seserį, kuri dar ir pagimdė tau vaiką. Vaikas juk sveikas! Žinoma, yra tam tikrų sutrikimų, juo labiau prisimenant faktą, kad mano tėtis buvo brolio ir sesers vaikas, ir tikrai buvo linkęs persižaisti. Bet ar dėl to reikėjo tokios organizacijos? Ir kam tie kvaili tekstai ir himnai? Juk ir visi organizacijos nariai, lygiai kaip ir mes iš „Vanagų Irštvos“ — broliai ir seserys.