Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sausio 2, pirmadienis

  Nuo pat vaikystės nenaudoju paprastų žadintuvų. Niekada nemėgau to įkyraus garso, todėl visą laiką mane rytais pažadina radijas. Štai ir šį kartą radijas suveikė neblogiau už bet kokį žadintuvą. Gulėjau vis dar užsimerkusi, nes atmerkti akių kol kas dar nepajėgiau, ir klausiausi INXS,, Beautiful girl“.
  Po septintos valandos žinių, šiaip tai atplėšusi akis, nušlepsėjau į vonią. Nuo poros šalto vandens šliūkštelėjimų miegas išsilakstė, tad atsukau šiltą vandenį ir pabaigiau praustis.
  Neužilgo jau sėdėjau mašinoje ir vairavau į savo naująją darbovietę. Pravėrusi duris išvydau stalą ir už jo sėdinčią moterį. Ji man maloniai nurodė kur eiti ir netrukus aš jau sėdėjau savo viršininko kabinete, laukdama kol jis galės pabaigti pokalbį su manimi.
  – Taigi, viskas lyg ir aišku. Aš jums išdėsčiau savo sąlygas, jūs – savo. Kol kas abu tai tenkina, tikiuosi, kad neiškils jokių nesusipratimų. Aš tuojau pakviesiu Gretą ir ji jums parodys jūsų darbo vietą. Jei kas bus neaišku – klauskite jos, ji viską žino.
  Ir iš tiesų, vos jis pakėlė ragelį ir paprašė jos ateiti, prasivėrė durys ir aš vėl išvydau tą pačią moterį kurią pamačiau vos įėjusi į šią įstaigą. Ji vėl maloniai nusišypsojo ir aš, atsistojusi ir atsisveikinusi, išėjau paskui ją.
  – Štai jūsų kabinetas, - tarė pravėrusi duris į kambarį kuriame stovėjo rašomasis stalas su kompiuteriu, knygų spinta su keliais aplankalais ir visais darbui reikalingais daiktais. – ant stalo guli lapas su visų firmos darbuotojų telefonais. Jeigu jums ko reikės – pakelkite ragelį ir surinkite 157, tai mano telefonas. Aš jus supažindinsiu su visais reikiamais žmonėmis ir, šiaip, pasakysiu viską ką jums reikės ar nereikės žinoti – žodį,, nereikės“ ji ištarė mirkteldama akį.
  Linktelėjusi galvą ir padėkojusi, nuėjau prie stalo ir atsisėdau. Nusišypsojusi Greta išėjo pro duris. Likusi viena vėl atsistojau ir nuėjau prie spintos, peržiūrėjau ten gulėjusius aplankus, tada grįžau prie stalo ir įsijungiau kompiuterį, pradėjau darbuotis.
  – Klausau – tariau pakėlusi ragelį bemaišydama vieno iš Gretos apsilankymų metu atneštą kavą.
  – Sveika, kaip sekasi? – išgirdau Simo balsą. – Kaip pirmoji diena darbe?
  – Puikiai. O kaip sekasi tau?
  – Irgi gerai, va dabar kaip tik sėdėjau ir galvojau, kad jau metas važiuoti pietauti. Pamaniau, jog galėčiau ir tave kartu pasiimti. Kaip manai?
  – Ne, šį kartą teks atsisakyti. Nusprendžiau, kad pietauti šiandien neeisiu, bet už tai anksčiau grįšiu namo. Jau susitariau su viršininku.
  – Hm... Aišku... Na tada aš tau dar vakare paskambinsiu. Myliu tave.
  – Aš irgi tave myliu.
  – Iki.
  – Iki.
  Pakėliau puodelį prie lūpų, bet kava jau buvo atšalusi, tad pastačiau jį atgal ir vėl palinkau prie kompiuterio.
  Netruko prabėgti dar pora valandų ir aš pakilau i savo darbo vietos. Viskas jau buvo padaryta. Susirinkau savo daiktus ir patraukiau namo.
  Grįžusi namo, pavalgiau ir šiek tiek apsitvarkiau. Susiradau kažkokią knygą ir išsitiesiau ant sofos. Pora valandų paskaičiusi, padėjau knygą ir įsijungiau televizorių. Tada vėl atsiguliau. Tačiau ilgai šitaip gulėti man neteko. Netrukus nuskambėjo durų skambutis.
  Už durų stovėjo vyriškis su kostiumu. Rankose jis laikė baltą dėžę. Atidariau duris. Padavęs man dėžę, apsisuko ir nieko nepasakęs nuėjo.  Uždariau duris ir atsisėdusi ant sofos atidariau dėžę.  Joje gulėjo kažkoks darbužis, ant viršaus buvo padėta raudona rožė ir šalia gulėjo vokas. Pradėjau nuo jo. Atplėšusi išėmiau popieriaus lapą ir perskaičiau:,, Apsirenk ja, tada atvažiuok pas mane. Laukiu tavęs. Simas  P. S. Durys bus neužrakintos“. Išėmiau rožę, o tada ištraukiau kreminės spalvos suknelę.  Dėžės apačioje gulėjo papuošalų dėžutė. Atsidariau ir ją. Balto metalo grandinėlė, apyrankė ir auskarai.
  Nieko nelaukusi įvykdžiau Simo prašymą ir, užsivilkusi paltą, išbėgau pro duris. Laiptų apačioje mane pasitiko tas pats vyras, kuris atnešė dėžę. Nepratardamas nei žodžio jis mane palydėjo iki kieme stovėjusios mašinos ir atidaręs dureles palaukė kol aš įsėsiu. Tada įlipo pats ir mes pajudėjome. Jaučiau, kad turi įvykti kažkas ypatingo, tad labai nekantravau. O lauke jau temo, pradėjo po truputį snigti.
  Kai atvažiavome, man atidarė dureles ir padėjo išlipti. Po poros akimirkų jau stovėjau prie Simo buto durų. Ranka jau kilo prie durų skambučio, kai prisiminiau jog durys turi būti neužrakintos. Patraukiau rankeną. Durys atsivėrė. Prieškambaryje buvo prieblanda, tik degė daugybė žvakių, sustatytų taip, kad atstotų takelį, pribarstytą rožių žiedlapių. Nusiėmusi paltą ir pasikabinusi jį ant pakabos, patraukiau tuo takeliu. Įžengiau į svetainę. Joje buvo dar daugiau žvakių, bet jos jau nesudarė takelio, jį žymėjo tik rožių žiedlapiai. Kambario viduryje buvo Simas. Jis buvo priklaupęs ant vieno kelio ir rankoje laikė nedidelę dėžutę. Lėtai priėjau prie jo.
  – Galbūt tai – tau labai netikėta, galbūt aš per daug skubu, bet aš žinau, kad nebegaliu ir nebenoriu laukti, noriu tai padaryti dabar, nieko nelaukdamas...
  – Simai... – tariau nusišypsojusi.
  – Palauk. Aš dar nebaigiau. Žinau, tai kvaila, bet pasipiršdamas tau, aš noriu lyg ir prisirišti tave prie savęs... Mm... Nemoku pirštis, visada mokėdavau gražiai kalbėti, bet dabar nebeišeina... Aš beprotiškai tave myliu ir noriu, kad visas pasaulis apie tai žinotų... Aš tenoriu, kad galėčiau vadinti tave savo žmona. Noriu matyti tave sūpuojančią mūsų vaikelį, kurio, aš tikiu, mes netrukus susilauktume... Jei tu manai, kad viskas vyksta per greitai – aš galiu palaukti, galiu laukti tiek kiek to reikės. Ir tuoktis aš neprašau rytoj, tai taip pat įvyktų kada tik tu panorėsi... Šio žiedelio priėmimas būtų pirmas žingsnis... Todėl aš privalau tavęs paklausti... – giliai įkvėpęs jis paklausė:
  – Ar tu priimsi ši žiedą? Ar sutiksi už manęs tekėti?
  Paėmiau iš jo rankų dėžutę, iš to susijaudinimo jis net pamiršo ją atidaryti, ir atsidariusi užsimoviau žiedą ant piršto. Tada paėmiau Simą už rankų ir, jam atsistojus, sušnabždėjau:
  – Žinoma.
  Švytinčiomis iš laimės akimis, jis palinko prie manęs ir savo lūpomis prisispaudė prie manųjų...
  Po poros akimirkų aš trumpam atsitraukiau ir nusišypsojusi paprašiau:
  – Tik pažadėk, kad daugiau niekam neskolinsi savo lovos...
2004-08-20 08:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-12 18:50
B_S
B_S
perskaiciau visas dalis, uzime nemazai laiko bet kurinys ydomus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-20 20:50
Suglumes
Na man VISAS kūrinys tikrai patiko. Skaitėsi lengvai ir maloniai. Ir aš tikrai nesu iš tų skaitytojų rato, kurie žiūri muilo operas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-20 12:08
Asta Fox
Viso kurinio neskaiciau, bet si dalis kaip finalas byloja, kad kurinys yra "meiles romanu" stiliaus, kas manes nevilioja, bet zinia, turi gan platu skaitytoju rata. Tu paciu, kas diena ziurinciu dar viena Chose Marijanos serija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-20 08:55
almost_angel
Tai - paskutinis mano pirmojo normalaus kūrinio skyrius. Kaip pirmas blynas jis šiek tiek pasvilęs, bet juk negalima norėti, kad nuo pad pirmos dienos rašyčiau puikiai. Noriu padėkoti tiems kurie skaitė visus šio kūrinio skyrius, dar labiau noriu padėkoti tiems kurie balsavo, rašė komentarus. Dabar aš teturiu prašymą tiems kurie skaitė visą kūrinį: būkit geri, po šiuo skyrium palikite komentarą su VISO kūrinio įvertinimu.
Iš anksto jums dėkinga, amost_angel.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą