Savaitgalis Vasaros Sostinėje

Sveiki! Kad jūs žinotumėt kokia laimė man ant galvos nukrito! Neatspėsit, net nemėginkit. Tai štai, prieš porą savaičių mūsų karvė Žalmargė užblūdijo į kaimynų dobilus. Aš už tą jos įvykdytą pasienio ruožo pažeidimą žinoma gavau į skūrą. Ir kokia gi čia laimė, sakysit. Ne, ne laimė, palūkėkit, - laimė bus vėliau. Taigi, į kailį kliuvo ir mano broliam, ir sesutėm (čia jau šiokia tokia laimė, bet dar ne ta didžioji). Na ir ką, negana viso šito dar ir ta rupūžė Žalmargė, dobiluos dievai žino ko apsiėdus, į trečia dieną vitykst uodega ir pakratė kojas. Čia laimė aišku irgi nedidelė... bet paklausykit! Mano patėvis gudrus vyras (neveltui kaime visus apgeria!), kaip tik pamatė kas nutiko, taip čiupo už butelio ir išlėkė pas Eutanazijų – kaimo veterinorių, gydytoją ir skerdiką viename asmenyje. Parsivedė jį namo jau gerai “pavaišintą”. Mes su mama Žaląją parėmėm į tvarto sieną, palaikėm, o Eutanazijus aną už gyvą palaikęs ir paskerdė, ir išmėsinėjo, ir dar atlygio paprašyt pamiršo... O mano patėvis gi nekvailas vyras (jau sakiau turbūt?) dvėsena savo šeimos nemaitins. Tai mes tą dvasną kitą rytą sumetėm į vežimaitį ir išgarbinom į turgų. Prekyba ėjo kaip iš pypkės – po valandėlės kanopos ir tos parduotos jau buvo. O jūs iš mūsų nepirkot? Na ne, tai ne... Vat štai čia ir prasidėjo tikrieji stebuklai!
Stebuklas Nr. 1
Patėvis gautų pinigų nepragėrė.
Stebuklas Nr. 2
... o nusprendė juos išleisti šeimos kelionei į pajūrį.
Čia jau net man, jums, o ypač mūsų kuinui Dvasniui aišku, kad arkliu kinkytu vežimu prie jūros nenukaksi. Taigi patėvis griebė dar vieną skaidriosios butelaitį (nesistebėkit, jų mūsų namuos niekad nepritrūksta – mama kaukuolinio retkarčiais praverda) ir nulėkęs pas kaimyną po akimirkos grįžo su ratais, ir ne su dviračio, o Moskvičiaus! Pasikuitęs stalčiuje, alaus ir “rašalo” kamščių apsuptyje iškasė ir apmusijusias traktorininko teises.
Susikrovę daiktus ir didesniąją dalį šeimynos į bagažinę išlėkėme Klaipėdos kryptimi. Smulkiau apie mūsų kelionę nepasakosiu, nes kažin ar jus labai sudomins, kad ir labai vaizdingi, mūsų pakeliui “paženklintų” berželių, eglelių ir ąžuoliukų autoportretai...
Kilnų tikslą pasiekėme apie pietus. Net neįsivaizduojat, kaip mums nusišypsojo fortūna – dar neprivažiavus miesto ribos malonus bendrapilietis pasiūlė kone už dyką išsinuomoti kambarį ir kone ant pat jūros kranto... kiek vėliau paaiškėjo, kad tas krantas kiek nutolęs nuo pačios jūros, tad iki vandens mum pėsčiomis teko pėdinti šešis kilometrus. Sėkmė mūsų neapleido ir toliau – eilėje prie vieno nedidelio muziejaus, į kurį įkeidžia tik po vieną, laukti teko vos penkioliką minučių (kiek vėliau paaiškėjo, kad ten persirengimo kabina). O jūs tame muziejuje buvęs? Ir nepatarčiau, geriau pasekiti vieno pono pavyzdžiu ir ramiai persirenginėkite lauke - nieko nenustebinsite... nieko (išskyrus mane) nestebino net keletas pagyvenusių ponių, kurias aplinkiniai paslaptingai vadino “nudistėmis” (o mane su broliais mama iš pirties išvarydavo, kai su kaimyne prausdavos... ir ne be reikalo...). Galiausiai, įveikęs eilę prie muziejaus, pagyvenusias nudistes ir nuorūkų krūvas prisibroviau prie didžiojo stebuklo – jūros. Ji bangavo, lėkė į krantą, putojo lyg suerzintas kaimyno šuo Brisius ir... buvo sūri! Kada nors ragavote jūros vandens? Žinoma, o kaip gi ne... O ar bent įsivaizduojate, kodel jis toks sūrus? Sakote Jūratė verkia? Ne, ir silkės neplaukioja... Tai “kodėl gi? ” kyla klausimas... Aš jums pasakysiu: minios poilsiautojų lekia i vandenį įsibrenda iki pusės ir siusiuką padaro! Taip tas vanduo ir pasūrėja. Aš šitą atradimą irgi ne iš kart padariau, ir tai tik genialaus proto ir pastabumo dėka. Ne ką geriau sostinėje ir su rimtesniais reikalais. Prireikė man po pusvalandžio maudynių “gyvenimą pasilengvint”, tai ir išėjau paskui paslaptingasias raides “WC” laimės ieškoti – tris poilsiautojus sumyniau, vienerias tapkes suplėšiau, devynis kart iškoneveiktas buvau, kol pasiekiau išsvajoyają tvirtovę, t. y. ne tvirtovę, o “WC”. Ir net ne patį “WC”, o tik prieš jį nusidriekusią eilę... Laukiau minutę, penktą, dešimtą... kol už mano pastabaus žvilgsnio užkliuvo paslaptingas reiškinys: tai vienas, tai kitas savo eilės belaukiantis pilietis pasukdavo į kopas ir iš ten jau nebegryždavo! Sukaupęs visą drąsą didvyrių taku išėjau ir aš. Ir kad jį kur, kokį atradimą padariau! Pirmiausia apie jį pranešė uoslė (tikras karys užuodžia pavojų), o kiek vėliau ir pojūčiai – užmyniau ant minos... ne, ne ant minos, o... po kiekvienu krūmeliu po tris tokias mažiausiai rast galėjai. Atidžiai apsidairęs padėjau prie vienos kerplėšos ketvirtą miną, o po to nuskuodžiau jūros link tapšnodamas ištepta koja per visą paplūdymį ir puoliau sūdyti vandens...
Turbūt visi girdėjote, koks romantiškas saulėlydis ant tilto į jūrą? Buvau girdėjęs ir aš. Vos pavakarieniavęs savo bute ant pat kranto išlėkiau pasitikti saulės. Niekam nepaslaptis, kad romantikos vienam maža, todėl nutariau pasiieškoti draugės ir su ja pasigrožėti vakaro žara. Ant kampo pamačiau dvi vienišas merginas svajingais žvilgsniais palydinčias praeivius. Susijaudinęs, tačiau ryžtingas prisiartinau prie jų ir pasisveikinau.
- Penkiasdešimt litų. Imsi? - išgirdau vietoje labas.
Tiek neturėjau, o ir už ką? Ką gi jos siūlo? Ir jūs turbūt katės maiše nepirktumėt. Ar visgi..? Kiek susikrimtęs nupėdinau tiltu vienas. Saulė leidosi, porelės atrodė laimingos lyg mūsų katinas Rainys per morčių. Pasijutau vienišas... Lyg kieno už rankos patrauktas atsukau nugarą saulei ir nupėdinau kopų link. Ir kaip nustebau kai pamačiau, kad porelių netrūksta ir čia! Tik jos čia jau ne alpo iš laimės kaip anie, o dirbo net suplukę kaip Brisius per rują... Nusivylęs pajūriu pasiėmiau kažkieno numestą apysveikę nuorūką ir nudyžiau į butą ant pat jūros kranto...
Ryte visi patraukėme namų link. Visi su savo prisiminimais, įspūdžiais, naujomis žiniomis. Ir aš ten buvau, vandenėlį gėriau, o ką išgėręs atgal pyliau... tad burnoj kaip ir neturėjau... O tu?