Niekam neskolink savo lovos, 20 skyrius

Sausio 1, sekmadienis

  – Labas rytas, miegale! Laikas keltis!
  Mm... Simas... Atmerkiau akis – taip, tai jis, prisėdęs ant lovos krašto ir palinkęs prie manęs. Pasirąžiau ir rankomis apsivijau jam kaklą.
  – Labas rytas...
  – Nagi, kelkis, blynai atauš.
  – Blynai?
  – Mhm.
  – Kokie?
  – Vaje kokia smaližė pasidarei! Matai ne bet kokie blynai tinka! Radau pintinėlėje, ant stalo, bananų, taigi ir panaudojau juos.
  – Mm... Skanu...
  – Ir viskas?! Daugiau jokios reakcijos?! Nagi! Greitai kelkis! ar man tave iš lovos pačiam ištempti reikės?
  – Tingiu...
  Po šių žodžių Simas nutraukė antklodę ir, paėmęs mane ant rankų, nunešė į virtuvę. Pasodinęs ant kėdės, pabučiavo ir atsisėdo šalia.
  Ant stalo, tarp indų, stovėjo vienas iš rėmelių su Simo nuotrauka. Nustebusi atsisukau ir paklausiau:
  – O kur kitas?
  – Kitas stovės mano bute.
  – Betgi aš juos abu padovanojau tau.
  – Žinau, bet man labiau patiktų, kad mano nuotrauka pasiliktų pas tave.
  – Žinoma, aš nieko prieš.
  Kai pavalgėm, palikau Simą tvarkyti indų, o pati nuėjau nusiprausti ir persirengti.
  Grįžusi paskambinau Monikai. Įsivaizduoju kaip ji nekantrauja kuo greičiau viską sužinoti.
  – Labas rytas, Monika!
  – Jau žadėjau pati tau skambinti! Ilgiau užtempti jau tikriausiai nebegalėjai?!
  – Na neširsk, neišėjo paskambinti anksčiau... – tuo metu Simas priėjo ir, apkabinęs mane iš nugaros, padėjo galvą ant peties.
  – Na tai pasakok, kaip sekėsi? Kas nutiko? – nespėjau nei sureaguoti ir telefonas buvo iš manęs atimtas.
  – Oi, mums sekėsi tiesiog nuostabiai! Bet taip ir žinok, lieki man skolinga, kad tiek laiko laikei mane nežinioje! Tomas irgi dar atsiims!
  Nesupratau ką atsakė Monika, tik išgirdau juoką. Po to sekė tokios Simo frazės, kaip: „Mhm“, „Gerai“,,, Kodėl gi ne? “, „Kada? “,,, Taip, žinoma“ ir,, Iki“.
  – Nagi, apie ką jūs šnekėjot? – paklausiau vos tik pokalbis buvo baigtas.
  – Ech, jūs, laputės... Monika pakvietė mus naujametinių pietų, tu juk nepyksti, kad aš sutikau su tavim nepasitaręs?
  – Ne, aišku, kad nepykstu! Viskas tiesiog puiku!
  Daugiau nebebuvo ką sakyti, tiksliau nebebuvo kaip sakyti... Lūpos buvo užimtos kitu darbu...
  Vėliau Simas užsimanė pasivaikščioti ir ištempė mane į žvarbų sausio orą. Turėjom nedaug laiko pasivaikščiojimams, taigi, po rato aplink kvartalą ir kelių gniūžčių sniego, grįžome į vidų.
  Kai aš jau buvau pasiruošusi eiti pas Moniką, jis priėjo prie manęs ir, švelniai apkabinęs, paklausė:
  – Žinau, kad man galbūt nederėtų liesti šitos temos, bet visgi, dabar tu tiki, kad aš to nepadariau? – iš pradžių nesupratau ko jis iš manęs nori, bet greitai susigaudžiau ir atsakiau:
  – Taip, nes kitaip, tikriausiai, manęs čia nebūtų...
  – Tada gerai.
  Prigludau prie jo krūtinės ir jo rankos dar tvirčiau mane suspaudė. Taip prastovėjome keletą minučių ir apsikeitę bučiniais nuvažiavome pas Moniką.
  O ji mus pasitiko išskėstomis rankomis. Bute tvyrojo nuostabi atmosfera. Kadangi abi pusės (turiu omenyje vyriškąją ir moteriškąją) turėjo savų pokalbio temų, tiksliau, norėjo apie šį bei tą pasikalbėti prie keturių akių, aš ir Monika netrukus nulėkėme į virtuvę, o Tomas ir Simas liko svetainėje.
  – Jis miegojo su tavim ar pas tave? – tai buvo pirmas klausimas nuskambėjęs už virtuvės durų.
  – Pas mane, - nusijuokiau atsakiusi. – Simas užsnūdo, kol aš buvau tualete ir aš nenorėjau jo žadinti.
  – Na, pasakok kaip viskas buvo, su visom smulkmenom!
  Kai baigėsi mano tardymas, paruošėm kavą ir nunešėme ją į svetainę, kur berniukai taip pat baiginėjo savo šnabždesius.
  – Gal jūs laužą virtuvėje kūrėt, kad taip ilgai užtrukot? – pasityčiojo Tomas.
  – Taip! Dar nulipdėm puodukus ir išauginom kavos pupeles. O Agnė dar sugebėjo nubėgti ir karvę pamelžti! – neatsiliko Monika.
  – O judu mums visai nepadėjot!
  – Jūs neprašėt!
  – O pasisiūlyti negalėjot?
  – Kitą kartą būtinai padėsim – šyptelėjo į pokalbį įsijungęs Simas.
  Išdėliojau šaukštukus ir atsisėdau ant sofos, šalia Simo.
Išgėrę kavą ir pasišnekučiavę nuvažiavome į vieną, mūsų jau seniai pamėgtą kavinę, po to išsiskirstėme kas sau. Simas parvežė mane namo. Kai sustojome prie laiptinės, jis atsisuko į mane ir nusišypsojęs paklausė:
  – Spėju, kad Tomas tavo buto rakto neturi?
  – Ne, neturi, Monika irgi neturi – nusijuokiau.
  – Tai kaip gi aš dabar tave lepinsiu?
  – Teks pabūti išradingesniam ir pasukti galvą.
  – Na nieko, aš vis tiek ką nors sugalvosiu... Jau lipi? – paklausė man segantis saugos diržą.
  – Taip, rytoj pirma diena naujajame mano darbe, reikia susiruošti.
  – Aišku... Aš tau paskambinsiu. Labanakt – pasilenkęs mane pabučiavo.
  Atsidariau dureles ir tarusi,, labanakt“ išlipau iš mašinos. Prie laiptinės durų atsisukusi dar nusiunčiau oro bučinuką ir užbėgau laiptais į viršų.
  Raktus numetusi ant šalia stovėjusio staliuko ir įsispyrusi į šlepetes nuėjau į miegamąjį. Išsitiesiau ant lovos ir giliai įkvėpiau. Gera buvo gulėti ir dėl nieko nebesijaudinti, dėl nieko neberimauti, vėl jaustis be galo laiminga.
  Įsijungiau muziką ir pagal ritmą judindama klubus patraukiau į virtuvę šio to užkąsti. Desertui išsitraukiau indelį šaldytų vyšnių. Karts nuo karto įsimesdama į burną keletą vyšnių ar išspjaudama kauliukus sukausi po namus besitvarkydama ir besiruošdama rytdienai. Viską iki smulkmenų susiruošusi (nors labai retai taip darau) nuėjau miegoti.